Užgavėnės – mėsiedo pabaiga

Šiandien Lietuvoje švenčiamos Užgavėnės. Tiesa, daugelyje vietų jos jau atšvęstos savaitgalį, nors tikroji diena šiemet yra vasario 28-oji.

Pastovios datos Užgavėnės neturi. Jos priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės dienos, todėl, kaip ir Velykos, kasmet vyksta kitu laiku – tarp vasario 5 ir kovo 7 d. Kadangi Šiemet Velykos bus švenčiamos balandžio 16 d., tai Užgavėnės – vasario 28 d. (7 savaitės prieš Velykas). Jos visada vyksta antradieniais.

Užgavėnės – ne šventė, o tik išskirtinė metų diena, baigiamasis pokalėdinio mėsiedo linksmybių akcentas. Rytojaus dieną po jų – jau priešvelykinio pasninko diena, nes prasideda Gavėnia.

Užgavėnių unikalumas yra tas, kad jų ritualų nekoregavo krikščionybė. Skirtingai negu kitos liaudies kalendoriaus šventės, jos taip ir nebuvo įtrauktos į oficialią bažnytinę liturgiją.

Persipina krikščioniškos ir pagoniškos tradicijos

Visi kalendorinių švenčių (ne tik Užgavėnių) papročiai ir tradicijos yra susiję su žemdirbyste ir valstiečio ūkiu ir visi jie turi bendrą prasmę ir tikslą – užtikrinti gerą derlių, gyvulių produktyvumą ir gerą prieauglį, gerą sveikatą, šeimos pagausėjimą, sėkmingas vedybas, santarvę ir sėkmę visuose kituose reikaluose.

Taip buvo anksčiau, o dabar daugelis liaudies tradicijų jau yra pamirštos ir realiame gyvenime nebeturi prasmės.

Buvo sakoma, jei saulėtas Užgavėnių rytas, reikia sėti ankstyvuosius linus, jei saulė nušvinta tik apypiečiu – vėlyvuosius, o jeigu diena apniukusi, tais metais linai visai neužderės. Manyta, kad vasarą bus per daug drėgmės ir linai beaugdami dirvoje supūsią.

Dėl to reikia per Užgavėnes būtinai kuo toliau pasivažinėti ar pasivaikščioti ir taip „linus pratęsti”. Važinėdavosi arkliais kinkytais ratais po kaimą, lankydavo tolimus gimines. Aukštaitijoje būdavo „dėl linų” vežiojamos po kaimą „bitės” – kubilan susodinti vaikai ar merginos. „Bitės”, uždengtos drobule, kubile erzėjo, dūzgė, o jas vežiojantys tyčia šaukdavo: „Vandens, vandens”.

Kiekvienos sodybos tarpuvartėje pravežamų „bičių” laukdavo su pilnu kibiru vandens: būtina jas aplieti, tada ir bitės vasarą gausiai medaus prineš, pasėliams Dievas duos gausiai lietaus.

Todėl dar ir dabar kai kur išlikęs paprotys per Užgavėnes laistytis vandeniu, suptis sūpynėmis.

Giliausios tradicijos – Žemaitijoje

Labiausiai Užgavėnės, ypač Žemaitijoje, garsėja persirengėliais, kurie Užgavėnių ubagais ar žydais vadinami. XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985-uosius-1990-uosius metus jos vėl buvo atgaivintos.

Žemaitijoje svarbiausia Užgavėnių karnavale – pamėklė Morė (dar vadinama ir Kotre). Morė turėdavo palydą – persirengėlius. Jų vaikštynės po kaimus tęsdavosi nuo ryto iki sutemstant. Juos dažniausiai sekiodavo ir nepersirengę vaikėzai, kiti Užgavėnių dalyviai.

Dažniausiai per Užgavėnes persirengiama žydais, elgetomis, čigonais, jaunavedžiais, daktarais, vengrais. Žemaitijoje gausu ir kaukių, vaizduojančių gyvulius – arklį, ožį, gervę, mešką. Demoniškoms būtybėms atstovauja giltinė, velnias, raganos.

Šiuo metu Užgavėnės be Kanapinio ir Lašininio, jų kovos, Morės sudeginimo ant laužo – jau nebeįsivaizduojamos, nors Kanapinis ir Lašininis atsirado gana vėlai – tik po 1918 metų nepriklausomybės. Tai simbolizuoja nenorinčio pasitraukti mėsėdžio arba žiemos (Lašininio) kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu arba pasninku (Kanapiniu), kuris per kitą šventę – Velykas – pagal tradiciją būdavo išvejamas.

Pamėklė Morė ant laužo sudeginama Užgavėnių žydams dažniausiai jau aplankius visas sodybas, visas tokiai šventei tinkamas dainuškas išdainavus, sočiai Užgavėnių vaišių prisivalgius.

Užgavėnių valgiai

Sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus, riebus ir stiprus. Užgavėnių dieną valgoma daug kartų – nuo 7-9 iki 12.

Tradiciniai valgiai: šiupinys, kopūstai, vėdarai, blynai (miltiniai ir bulviniai), dešros, pyragaičiai, kunkis.

Mėsos pasiruošiama daug, bet tiek, kad visa ji Užgavėnių dieną būtų suvalgyta, nes jei liks, suges – po Užgavėnių prasideda Pelenų diena (Pelenija), o su ja ir Gavėnia, kai mėsos jokiu būdu valgyti negalima.

Šiupinys – senovėje per Užgavėnes labiausiai buvęs paplitęs patiekalas Žemaitijoje. Dabar jį daug kur jau yra pakeitę blynai.

Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, pupelių, lašinių, į jį pridedama įvairių prieskonių. Svarbiausias šiupinio akcentas – kiaulės uodega. Kai kuriose Žemaitijos vietose prie šiupinio išvirdavo ne kiaulės uodegą, o kiaulės galvą.

Užgavėnių vaišės užsitęsdavo ilgai, iki pat paryčių ir visą tą laiką būdavo sočiai ir mėsiškai valgoma – sakoma, kad per Užgavėnes mėsą gali valgyti iki to laiko, kol atsiguli.