Gamtinė žemdirbystė – ir sodams

Kristina LABANAUSKIENĖ

Lietuvoje vis labiau populiarėja gamtinės žemdirbystės idėjos. Regis, šie du žodžiai prieštarauja vienas kitam, nes gamta – nepaliestas natūralumas, o žemdirbystė – žmogaus darbo rezultatas. Vis dėlto, kaip teigia gamtinės žemdirbystės pradininkas ir puoselėtojas Saulius Jasionis, šie du žodžiai išreiškia naują požiūrį į naudojimąsi gamtos vaisiais nežalojant pačios gamtos ir savęs. Gal todėl vis daugiau žmonių Lietuvoje susidomi būtent tokia ūkininkavimo forma.

– Išleidote jau trečią knygą apie gamtinę žemdirbystę „Gamtinis sodas“. Anotacijoje jūs įvardijamas kaip gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje. Kas tai yra ir kokia jos idėja? Ar seniai pas tuo užsiimate?

Gamtinė žemdirbystė – tai ūkininkavimo forma, kuomet auginant žemės ūkio augalus ir gyvulius paisoma prigimtinių jų poreikių. Tokia žemdirbystė egzistuoja tūkstančius metų. Beveik visą tą laiką valstietis rūpinosi, kad žemės derlingumas ne mažėtų, o bent jau liktų toks pat. Trąšų niekas negamino, reikėjo verstis turimomis medžiagomis. Pagrindinis ūkio modelis buvo natūrinis ūkis. Tokiame visos atliekos naudojamos derlingumui palaikyti. Augalais šeriami gyvuliai, o jų mėšlas grąžinamas į dirvą. Gamtinei žemdirbystei irgi rūpi palaikyti dirvos derlingumą, bet kartu siekiama išsaugoti visą gamtinę aplinką. Gamtine žemdirbyste pats užsiimu apie 12 metų.

– Ar daug turite bendraminčių? Kodėl žmonės apsisprendžia užsiimti gamtine žemdirbyste?

Daugiau ar mažiau gamtinės žemdirbystės metodus Lietuvoje taiko keli tūkstančiai žmonių. Ji patraukli dėl mažesnių darbo sąnaudų, sveikesnių augalų ir gyvūnų, nuolat didėjančio dirvos derlingumo ir geresnės kokybės produktų.

– Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad neigiate agrarinius mokslus. Ar reikalingos specialios žinios, tam tikrų dėsnių išmanymas?

Kad galėtum užsiimti gamtine žemdirbyste, reikia išmanyti gamtos dėsnius, augalų bei gyvūnų prigimtinius poreikius. Agrarinių mokslų neneigiu iš principo, tačiau labai daug žemdirbystės technologijų sukurtos siekiant didesnio derliaus bet kokia kaina, taip naikinama gyvoji gamta, alinamos dirvos, nukenčia augalų ir gyvūnų sveikata, o galiausiai ir produkcijos kokybė.

– Papasakokite, kaip įsirengti gamtinį ūkį. Ar pakanka vien nusipirkti apleistą seną sodybą, ganyti ožką ir skinti senų veislių obuolius?

Ūkių būna labai įvairių, tiek įprastų, tiek gamtinių. Sutvarkymas priklauso nuo pasirinktos ūkininkavimo krypties, vietos sąlygų. Todėl konkrečiai atsakyti sunku.

– Knygoje „Gamtinis sodas“ radau ne tik paliestų ekologijos problemų, bet ir tikrai unikalių idėjų. Pavyzdžiui, mintis, esą sodininkas turguje negali rasti reikiamų veislių vaismedžių ir vaiskrūmių, skamba tikrai keistai šiais rinkos ekonomikos laikais. Maniau, Lietuvoje medelynai profesionalūs ir siūlo vartotojams platų asortimentą.

Medelynai tikrai siūlo platų asortimentą. Deja, tai dar nereiškia vaisių kokybės, daug naujų vaismedžių veislių yra nieko vertos. Kitas dalykas, kad didžioji dalis sodinukų įvežama iš šiltesnių kraštų, pavyzdžiui, Lenkijos, ir mūsų sąlygomis auga prastai. Ir dar, kaip minėjau knygoje, gamtiniame sode netinka sodinukai su vegetatyviniais poskiepiais – jų šaknų sistema per silpna, kad galėtų natūraliai augti. O visos obelys parduodamos būtent tokios.

– Kokie vaismedžiai auga jūsų gamtiniame sode? Kurios obelys, kriaušės, slyvos, jūsų požiūriu, vertingiausios?

Obelys, kriaušės, vyšnios, šermukšniai. Mano manymu, iš kultūrinių obelų vertingiausia yra antaninė, tačiau egzistuoja ir kur kas vertingesnių savaiminukių, t. y. savaime susikryžminusių ir sudygusių obelaičių. Tokie vaismedžiai kartais būna unikalūs, skonio savybėmis lenkiantys kultūrines veisles. Gerų kriaušių veislių mūsų krašte nelabai yra, bet vertinimas priklauso nuo skonio. Man labiau patinka ryškaus skonio, kiek rūgštokos kriaušės. Tokių dar galima rasti senuose soduose. Slyvas labiausiai vertinu vengrines ir renklodus, tačiau apskritai slyva nėra mano mėgstamas vaisius.

– Jei sodo kaimynai naudoja įvairiausias chemijos priemones kovai su gyvūnais, vabzdžiais, kenkėjais, visa nuskriausta fauna tikriausiai persikels į natūraliai auginamą sodą?

Taip, toks pavojus yra. Tačiau reikia žinoti, kad kenkėjai nepuola stiprių augalų. Jeigu vaismedžiams tinkamos sąlygos ir jie auga stiprūs, niekas jų nevalgo. Bet, suprantama, gamtinio sodo sėkmė priklauso nuo aplinkos – kuo ji gyvybingesnė, tuo sveikesnis sodas.

– Dar viena unikali mintis – sodą prilyginate miškui, kodėl? Maniau, kad žmogaus auginamas sodas – ilgamečių pastangų ir žinių rezultatas, bet mažiausiai asociacijų kyla su mišku. Ar turite gyvų pavyzdžių?

Tokių natūraliai augančių sodų-miškų Lietuvoje gausu. Visi matė pakelėse, pamiškėse, ypač šalia didesnių sodų savaime augančius obelų sąžalynus. Niekas ten nieko nedirba, o medžiai sėkmingai auga ir gausiai dera. Visi vaismedžiai pagal prigimtį yra miško augalai, todėl jiems palankiausios miško sąlygos.

– Įdomi jūsų mintis apie vaismedžių ar vaiskrūmių selekciją, ypač egzotinių veislių augalų. Ar pats užsiimate tuo?

Šiek tiek užsiimu. Selekcija duoda galimybę pakreipti vaisių savybes norima linkme, išugdyti norimos kokybės vaisius.

– Skaitant jūsų knygą dažnai galima pajusti stiprią meilę gamtai, kiekvienam augalui ir būtybei. Žmogų taip pat vadinate sodo dalimi, o ne šeimininku, kaip įprasta. Gal nuo to ir prasideda gamtinės žemdirbystės idėja?

Taip, būtent nuo to. Žmogaus kaip šeimininko vaidmuo jau davė rezultatų: gamtinė aplinka vis sparčiau naikinama, beveik neliko normalaus maisto. Tik jausdamiesi lygūs visiems gyviems organizmams, niekuo ne pranašesni, galime susikurti sveiką gyvenamąją aplinką.

– Ko palinkėtumėte sodininkams mėgėjams ir profesionalams Lietuvoje?

Palinkėčiau pažiūrėti į vaismedį ir sodą kaip savarankišką gyvą organizmą, kuris geriau už bet kokį agronomą žino, kaip ir kur jam geriausia augti. Būtent toks požiūris leis sukurti sveikus, derlingus ir vertingus vaisius vedančius sodus.