Apie toleranciją ir politinį korektiškumą – kitaip

Daugelis šiandieninių 40-50-mečių puikiausiai prisimena sovietmečiu išmoktas pamokas: kai viena buvo kalbama privačiuose pokalbiuose, mažose „chruščiovinėse“ virtuvėse, ir visai kas kita – viešumoje. Daugelis, nesukdami per daug galvos, buvome su tokia situacija susitaikę, nes žinojome, kad kitaip nebus. Džiaugėmės galimybe bent anekdotų ar dainuškų forma pasišaipyti iš supuvusio sovietinio politinio elito.

Lietuvai įkvėpus laisvės oro, svaigome nuo pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose išgirstų drąsių kalbų, kitokių, nenudailintų, tada dar neįprastų žodžių lavinos, beprotiškai skambėjusių pačių įvairiausių pasiūlymų bei staiga atsiradusios galimybės mums patiems išsakyti tai, apie ką ne kartą sau tyloje buvome daugybę kartų permąstę.

Po to atsirado laisvoji spauda su „Atgimimu“ ir „Respublika“, atsirado TV laida „Veidrodis“ (ar dar kas nors tokią pamena?) ir daug kitokių laisvojo žodžio, tikros laisvos minties apraiškų.

Vėliau mes įstojome į Europos Sąjungą ir sužinojome bei išmokome daug gerų, naudingų dalykų, tarp jų ir to, kad privalome būti tolerantiški ir laikytis politinio korektiškumo.

Sužinojome, kad privalome būti tolerantiški praktiškai viskam, kas mus supa, bet ypatingai tolerantiški privalome būti seksualinėms mažumoms, musulmonams ir… visokiems kitokiems, kurie į mus nepanašūs.

Lietuvoje, kuri vis dar tebelaikoma ksenofobiška ir netolerantiška šalimi, viešojoje erdvėje nuolat plyksteli dėl tariamos netolerancijos kylančių įvairiausių skandaliukų.

Ką mes „toleruojame“?

Prieš kurį laiką viena šalies aukštoji mokykla labai sunkiai atsikratė nekompetentingo dėstytojo, mat pastarasis buvo gėjus. Jis ilgai ir nuobodžiai skundėsi žmogaus teises ginančioms organizacijoms ir žiniasklaidai, neva įstaigos vadovybė su juo nori susidoroti dėl jo seksualinės orientacijos, o ne dėl profesionalumo stokos.

Išties, kai seksualinė orientacija ar odos spalva tampa žmogaus nekompetencijos priedanga ar pretekstu nuolat priminti „netolerantiškai“ visuomenei, kad ji a priori privalo mylėti visus gėjus, lesbietes ar juodaodžius – apie kokią toleranciją mes kalbame?!

Gal apie tokią, kuri itin keistu pavidalu pasireiškė JAV per praėjusių, 2016 metų, „Oskarų“ teikimo ceremoniją kilusį nepasitenkinimą, kada šio prestižinio apdovanojimo negavo nė vienas juodaodis kūrėjas?

Ir ką sako faktas, jog šiemet geriausiu filmu pripažinta „Mėnesiena“ (Moonlight), nagrinėjanti  juodaodžio gėjaus problemas? Ar tai, kad šis iki koktumo nuobodus ir nykus kino kūrinys neva yra labai aukšto meninio lygio, ar – tik duoklė juodaodžių aktorių ir režisierių gildijai, kad, neduok Dieve, vėl jie nepasijustų įžeisti?

O gal net nebuvo apsirikta, šiemet skelbiant nugalėtoją, gal šis „skandalas“ turėjo kur kas gilesnę potekstę, nei vien tik žmogiškoji klaida?

Kas slepiasi po politkorektiškumu?

Bet bala nematė tų „Oskarų“, tai yra JAV šou elito žaidimėliai, o mes turime savuosius, kuriuos gana neatsakingai žaidžia aukščiausio lygio Europos politikai.

Šiuos jų žaidimus vienija vadinamasis politkorektiškumas, pasireiškiantis nugludinta, aptakia ir nieko nesakančia kalba, kuri ne tik trukdo pamatyti tikrąjį politikų veidą, bet – paradoksas – akivaizdžiai parodo jų pačių bejėgiškumą, susidūrus su rimtomis problemomis: niekaip nemažėjančiu pabėgėlių srautu, realiomis terorizmo grėsmėmis ar visus išgąsdinusiu Jungtinės Karalystės pasitraukimu iš Bendrijos.

Kaip praneša žiniasklaida, Briuselyje pasibaigęs ES šalių vadovų susitikimas situacijai po Brexit aptarti nieko konkretaus, išskyrus aptakius postulatus, nepasiūlė.

O ir kaip galėjo pasiūlyti, jei nemažai daliai Vakarų politikų iš baimės ima tirtėti keliai, vos tik Vengrijos premjerui užsiminus apie ketinimus pabėgėlius apgyvendinti specialiose stovyklose, tarsi tai būtų ne nuo karo bėgantiems žmonėms skirtas civilizuotas stogas virš galvos, o nacių konclagerių kameros?

Šia prasme iš politinio pasaulio konteksto kol kas „iškrenta“ naujasis JAV prezidentas ir kai kurios naujosios ES narės – buvusio socialistinio bloko šalys.

Kad ir kaip vertintume Donaldo Trumpo politiką, tačiau jis bent jau yra sąžiningas prieš save ir savo šalies žmones – neslepia savo pažiūrų po mandagiomis, nieko nesakančiomis politinio korektiškumo frazėmis, kalba trumpai ir aiškiai, nevengdamas nepatogių klausimų ir tuo sukeldamas ne vienam Europos politikui galvos sopulį.

Galvos skausmą senajam politiniam Europos elitui neretai kelia ir Vengrijos, Lenkijos ar Lietuvos politikų drąsūs ir toli gražu ne visiems patinkantys, t. y. politiškai „nekorektiški“ pasisakymai.

Kas jau kas, o buvusio socialistinio lagerio šalių politikai dar puikiai pamena „cenzūruojamos“ visuomenės laikus, kai viena buvo mąstoma, o kita – kalbama ir daroma.

Gal dėl to būtent jie, o ne kas nors kitas, dar yra pajėgūs išjudinti, kol nevėlu, į tolerancijos bei politkorektiškumo žaidimėlius įnikusį senųjų šalių politinį elitą?