Pradžia » Kultūra » Mindaugas Milinis: nuo užkandinės Šilutėje iki istorinio romano ir…notgeldų

Mindaugas Milinis: nuo užkandinės Šilutėje iki istorinio romano ir…notgeldų

By Palmira Mart │ adiena.lt

Klaipėdietis žurnalistas, fotografas, rašytojas ir leidėjas Mindaugas Milinis, ko gero, išbandė visus žurnalistinio profilio darbus: pradėjęs nuo TV reporterio, darbavosi spaudoje, ėjo jūrinės įmonės atstovo spaudai pareigas, sukūrė ir kurį laiką vadovavo internetiniam portalui. Bet pastaruoju metu visoje Lietuvoje jis išgarsėjo į populiarumo viršūnes šovusiu istoriniu romanu „Partizanas“. Su knygos autoriumi kalbamės ne tik apie kūrybą, bet ir apie karybą bei… kulinariją.

Nors beveik dvejus metus sėdėjome „nugaromis“ vienoje uostamiesčio redakcijoje, prieš pokalbį su Tavimi susigriebiau, jog apie Tave beveik nieko… nežinau! Gal tik tiek, kad esi baigęs, regis, ne žurnalistikos studijas? Papasakok, kaip ir kodėl atsiradai žurnalistikoje?

M. Milinis, asmeninio archyvo nuotr.

M. Milinis, asmeninio archyvo nuotr.

– Esu baigęs Klaipėdos universitete lietuvių filologijos studijas. Po jų išvykau dirbti lietuvių kalbos dėstytoju į Šilutės žemės ūkio mokyklą. Sovietmečiu ji buvo vadinama technikumu, o dabar jau kolegija. Tai buvo laukinio kapitalizmo metai, mokytojaudamas turėjau ir užkandinę Šilutės mieste, virėme cepelinus, koldūnus.

Tuo metu Šilutė buvo vadinama Kauno priemiesčiu, garsiausi Kauno verslininkai arba banditai, o tuo metu riba tarp jų buvo labai trapi, turėjo interesų tame mieste. Mūsų nuomojamos patalpos patiko vienam iš tuomečių Laikinosios sostinės šulų. Teko verslo atsisakyti. 1995 m. Klaipėdoje televizija „Balticum“ pradėjo kurti žinių laidą, būrė komandą. Taip visai netikėtai atsiradau Klaipėdoje ir žurnalistikoje, kurioje ir esu iki šiol.

Pastaruoju metu jau nieko Lietuvoje nebestebina žurnalistai, tapę rašytojais. Visoje šalyje jų, ypač tarp moterų žurnalisčių, priskaičiuotume ne vieną dešimtį, turime tokių ir Klaipėdoje. Kaip pats manai, kas skatina žurnalistą griebtis didesnės apimties kūrinio? Kaip ir kodėl Tu pats tapai rašytoju?

– Pirma – nelaikau savęs rašytoju, o tik knygų autoriumi. Mano supratimu, rašytojai gyvena iš rašymo. Man taip nepavyksta, knygas rašau tik laisvu laiku, priešokiais.

Pirmąsias dvi savo knygas apie sovietų karą Afganistane taip pat rašiau kaip žurnalistas – surinkau ten kariavusių vaikinų prisiminimus. (M. Milinis yra išleidęs dvi knygas apie Afganistaną – „Afganistano kariai: atsiminimai po trisdešimties metų“ ir „Afganistano kariai II: prisiminimų rinkinys“- aut. pst.) Nes tik vienas iš jų, Zigmas Stankus, buvo aprašęs savo istoriją knygose „Kaip tampama Albinosais“ ir „Miražas“. O tarnavo ten apie 5000 įvairių tautybių vaikinų iš Lietuvos. Kiekvienas jų turėjo ką papasakoti apie tą 10 metų trukusią kampaniją, tačiau ne kiekvienas turėjo galimybę, laiko ar noro. Kaip žurnalistui buvo įdomi jų patirtis, jų istorijos. Pakalbinau per 30  Afganistane pabuvojusių karių.

Pirmoji knyga buvo lyg bomba – nors ji kainavo labai daug, apie 60 litų, ją iššlavė per metus. Lietuvos mastu tai labai geras rodiklis.

Neseniai perskaičiau svarbiausią ir kol kas didžiausią (400 psl.!) Tavo grožinės literatūros kūrinį – romaną apie pokario kovas Lietuvoje „Partizanas“. Neslėpsiu – knygą į rankas ėmiau su nemaža skepsio doze, bet jau po keliolikos puslapių… jis išgaravo. Knyga mane įtraukė! Labai vykusiai moki perteikti veiksmą, rašai lengva, bet ne primityvia kalba, pateiki daug įdomių pokario laikmečio detalių, meistriškai kuri dialogus. Tačiau… Greičiausiai būsiu ne pirma, kuri klausia to paties: kodėl toks keistas knygos pavadinimas? Romane yra bent keli pagrindiniai veikėjai ir kelios siužetinės linijos, bet nėra vieno konkretaus partizano. O tarp siužetinių linijų man ypač įdomi ir, ko gero, iki šiol niekieno neliesta pasirodė Vermachto kario, prisidėjusio prie Lietuvos pokario partizanų, istorija…

– Ko gero, teisingiausia būtų buvę romaną pavadinti „Partizanai“. Tačiau tokią knygą parašė Juozas Lukša-Daumantas, o aš, žinoma, nedrįsau kėsintis į tą pavadinimą. „Partizaną“ naudojau kaip darbinį pavadinimą, tačiau pabaigęs tekstą supratau, kad nieko geriau nebesugalvosiu. Be to, toks pavadinimas tikslesnis rinkodaros požiūriu – skaitytojui iškart aišku, apie ką rašoma knygoje.

Romano viršelis

Romano viršelis

O vokiečių karių ir karininkų partizanų gretose pirmaisiais metais po karo buvo daug. Juos lietuviai laikė išties puikiais kariais.

Man didelį įspūdį paliko Vermachto šaulio, lietuvininko, kilusio iš Viliūnų, Pilkalnio (vok. Šlosbergo) apskrities Mažojoje Lietuvoje, Bruno Sutkaus dienoraštis. Tai nepaprasto žmogaus nepaprasta istorija. Gal tai tik sutapimas, tačiau ir mano sukurtas personažas Dovas Gelžaitis turi jo bruožų.

Taip pat mažai rašyta apie pasipriešinimą Vakarų Lietuvoje, tiksliau – Klaipėdos krašte, apie tai, kas vyko Mėmelyje, kai jis atiteko sovietams. Kokie žmonės čia apsigyveno. O juk būta ne vieno bandymo laivais pasprukti į Vakarus, bet ne visiems pavyko. Tai ir bandžiau savo romanu užpildyti šią spragą.

Kiek romane rėmeisi konkrečiais istoriniais faktais, iš kur juos ėmei (be prieš kiekvieną skyrių cituojamų partizanų prisiminimų) ir kiek davei valios savo vaizduotei? Ar paprasta buvo dokumentinius faktus suderinti su „menu“, išmone?

– Galiu drąsiai teigti, kad kokie 80 proc. faktų romane yra autentiški. Tiesa, jie gal vyko kitose vietovėse, kitu metu, juos išgyveno visai kiti žmonės. Tačiau aš juos sukoncentravau į Vakarų Lietuvą ir priskyriau mažam veikėjų skaičiui.

Grožinis kūrinys už dokumentinį pranašesnis tuo, kad galima jį paredaguoti, pagražinti, laisviau elgtis su veikėjais. Be to, ir skaityti maloniau dinamiškus dialogus, o ne grynai dokumentinį tekstą.

Kita vertus, romaną rašyti daug sunkiau, nei atsiminimus. Reikia sugalvoti fabulą, herojus, įvykius, o paskui sukti galvą, kaip visą tai užbaigti.

Man nedavė ramybės klausimas, ką mąstė jauni vyrai, išeidami į mišką. Juk tai prilygo mirties nuosprendžiui. Tų, kurie žuvo, nusižudė ar susisprogdino, nenorėdami pakliūti į nelaisvę, nebepaklausime. Mes nesužinosime, kokios mintys juos kamavo. Ar išvis kamavo? Todėl reikia pasitelkti vaizduotę ir pačiam pamėginti suvokti, kaip elgtumeisi panašioje situacijoje? Ar sugebėtum?

Skaitydamas kovotojų prisiminimus atkreipiau dėmesį, kad visi tie vyrai buvo giliai tikintys žmonės. Tas tvirtas tikėjimas jiems ir padėjo ištverti visus sunkumus, su Marijos vardu lūpose jie pasitikdavo mirtį.

Socialiniuose tinkluose šmėkštelėjo informacija, kad jau rašai antrąją „Partizano“ dalį, kuriai, nors ir teikei paraišką, negavai finansavimo iš Lietuvos kultūros tarybos. Kokia Tavo nuomonė apie šios institucijos skirstomas pinigines „kvotas“ kultūriniams projektams? Iš kokių lėšų planuoji išleisti antrąją romano dalį? Apie ką ji bus?

Mindaugas yra savanoris, o jo domėjimasis karyba pravertė rašant Partizaną". Asmeninio archyvo nuotr.

Mindaugas yra savanoris, o jo domėjimasis karyba pravertė rašant „Partizaną“. Asmeninio archyvo nuotr.

– Paraišką teikiau ir pirmajai knygai, deja, šis projektas nesulaukė lėšų skirstytojų dėmesio, paramos knygai išleisti neskyrė ir Klaipėdos miesto savivaldybė, nors romane nemažai rašoma būtent apie šį kraštą, vadinamąją Mažąją Lietuvą ir Rytprūsius. Esu labai dėkingas privačiai leidyklai „Briedis“, kuri manimi patikėjo, surizikavo ir išleido pirmąją „Partizano“ dalį.

Antrajai knygos daliai kurti lėšų skirstytojai taip pat buvo abejingi.

Žinodamas, kad prioritetas teikiamas ne sostinės meno kūrėjams, be to, disponuodamas informacija, kad romanas pelnė nemenką pasisekimą ir dvi jo laidos buvo išpirktos, tikėjausi teigiamo vertinimo. Deja. Mano paraiška liko už finansuojamųjų projektų ribos. Stipendijos buvo skirtos kitiems projektams. Nekvestionuodamas jų reikšmingumo nustebau, kad beveik visi jie skirti kūrėjams iš Vilniaus. Pažvelgus statistiką akys iš nuostabos dar labiau išsiplėtė – absoliučią daugumą finansavimo „susigriebia“ būtent vilniečiai. Jiems skirtos net 729 stipendijos (neaišku tik per kurį laikotarpį). Kauniečiams – tik 143, klaipėdiečiams – 52, šiauliečiams – 22, panevėžiečiams – 19. Še tau, boba, ir devintinės. Ar tai reiškia, kad visi talentingiausieji gyvena Vilniuje? O gal tai reiškia, kad visų mūsų pinigai paskirstomi saviems ir pažįstamiems?

Antroji dalis, jei ji bus parašyta, bus apie Mėmelį. Apie personažų santykius su pogrindžiu, SMERŠ smogikais. Pagrindinis tikslas – ištrūkti iš už geležinės uždangos. Tikiuosi, kad antrojoje dalyje turėtų paaiškėti, kas yra tikrasis partizanas.

Visgi man neduoda ramybės klausimas, kodėl pasirinkai būtent pokario temą? Esi dar jaunas žmogus, pokariu juk negyvenai…

– Istorikas Arvydas Anušauskas, tyrinėjantis pokarį, pastebėjo, kad grožinių knygų šia tema galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Prisiminimų, studijų yra daug. Romanų – mažai. Juolab tokių, kuriuose vyrautų optimistinės nuotaikos. Juk vis tik tą karą mes laimėjome. Taip, partizanai žuvo, aktyvi rezistencija buvo nuslopinta, tačiau tauta nepalaužta. Ir, kaip sakė Karo akademijos pulkininkas Valerijus Šerelis – jei mes tą karą būtume pralaimėję, ant mūsų rankovių būtų ne Vyčiai, o kitos valstybės herbai.

Beje, aš jau beveik trejus metus esu ir Krašto apsaugos pajėgų savanoris. Kitaip tariant, aktyvaus rezervo karys. Kilus konfliktui mes pirmieji kristume. O gal ir ne. „Sine pacem para bellum“ – nori taikos, ruoškis karui.

Tau berašant antrąją „Partizano“ dalį, išėjo dar viena, šį kartą Tavo sudaryta jau grynai dokumentinė knyga „Klaipėdos krašto pinigai 1917-1923 m.” Kiek girdėjau, šios knygos atsiradimo istorija irgi labai įdomi…

– Knygą „Vietiniai pinigai Klaipėdos krašto apyvartoje 1917–1923 metais“ apie 1979–1980 m. parašė garsus to meto kolekcininkas Vladas Zenkevičius. Jam gyvam esant knyga taip ir nebuvo publikuota.

Sunkia onkologine liga susirgęs autorius Klaipėdos krašto notgeldų kolekciją apie 1982–1984 m. perdavė tuometiniam Lietuvos etnografijos muziejui (dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus).

Per knygos " „Klaipėdos krašto pinigai 1917-1923 m.” pristatymą. E. Macius nuotr.

Per knygos “ „Klaipėdos krašto pinigai 1917-1923 m.” pristatymą. Eugenijaus Maciaus nuotr.

Kartu su kolekcija, vildamasis, kad kūrinys vienaip ar kitaip pasieks skaitytojus, muziejui perdavė ir studijos rankraštį bei iliustracijų negatyvus. Tačiau knyga taip ir nebuvo išleista. Nepadėjo net palanki žymaus mokslininko bibliotekininko Levo Vladimirovo (1912–1999) recenzija.

Vėliau, po V. Zenkevičiaus mirties, rankraštį įvairiems muziejams, taip pat tikėdamasi, kad kas nors jį publikuos, mėgino įsiūlyti ir veliono žmona Bronė Zenkevičienė (1919–2007). Deja.

Nepaisant to, studijos ištraukos pasiekė viešąją erdvę ir iki šiol klajoja įvairiose apžvalgose bei populiariuosiuose interneto portaluose.

Lietuvos banko tinklalapio skirsnyje apie Mažosios Lietuvos notgeldus pastarųjų apibūdinimas beveik žodis žodin sutampa su V. Zenkevičiaus pateiktuoju. Ar tai tik sutapimas? Abejoju.

Šiemet sukanka 100 metų nuo pirmosios notgeldų – laikinų pinigų laidos Klaipėdos krašte. Tuos laikinus pinigus išleido trys Klaipėdos krašto miestai: gegužės mėnesį pirmąją jų laidą išleido Rusnės bendruomenė.

Džiaugiuosi, kad atsiliepė nemažai privačių rėmėjų, kurie patikėjo šiuo sumanymu ir jų dėka leidinys išvydo dienos šviesą. (Besidomintiems Klaipėdos krašto istorija daugiau apie notgeldus- čiaaut.pst.)

Pasirodo, esi dar ir kuklus – nepasigyrei „Airijos dienos“ skaitytojams, kad žymusis kolekcininkas V. Zenkevičius – Tavo tikrų tikriausias senelis iš mamos pusės… Labai gražus ir sveikintinas anūko gestas, įprasminant senelio atminimą…

 – Ačiū už įvertinimą (juokiasi – aut. pst.).

Pastebėjau, kad feisbuke mėgsti dalintis savo paties gamintų patiekalų vaizdais, kurie labai patraukliai ir „skaniai“ atrodo. Gal kada nors sulauksime ir …kulinarinės Tavo knygos?

– Mėgstu kartais gaminti tradicinius lietuviškus patiekalus – kepsnius ant žarijų, cepelinus, koldūnus. Gal kada nors ir kiaušinienės ar baltos mišrainės nuotraukas publikuosiu. Tam, kad paerzinčiau visokius žaliavalgius ar sraigių rijikus. Manau, kad ir jie slapta norėtų pačirškintos šoninės arba švelnių cepelinų su saldžiais spirgučiais, tačiau nedrįsta prisipažinti. O kulinarines knygas dabar rašo kas netingi. Mano planuose tokios nėra.

 

Vertinimas: 4.8. Balsų skaičius: 6
Prašome palaukti

2 Komentarai

  1. Puikus interviu 🙂

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti
  2. Saunuolis Mindė, ir toliau taip varyk

    Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 2
    Prašome palaukti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

16 + 1 =