Pradžia » Airija » Žilė galvon, meilė širdin arba Pasišnekėjimai su Dalia Smelstoriūte

Žilė galvon, meilė širdin arba Pasišnekėjimai su Dalia Smelstoriūte

By Laima Prokofjevienė │adiena.lt

Vasario 14-ąją visas pasaulis švenčia meilę. Pašto dėžutes, tiek tikras, tiek virtualias užplūsta meilės laiškai, o dviejų mylinčių širdžių vakaras paskęsta romantiškoje aplinkoje. Imperatorius Klaudijus II-aje amžiuje manė, kad meilė ir vedybos kariuomenėje tarnaujantiems jaunuoliams trukdo būti žiauriems, todėl uždraudė vienas kitą mylintiems stoti prieš altorių.  

Romos vyskupas Valentinas nepakluso tam įsakymui ir alyvų giraitėje slaptai tuokdavo jaunas širdis. Imperatorius, išgirdęs apie tokį elgesį, įtūžo ir uždarė vyskupą į kalėjimą.  Vasario 14-ą jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Valentinas buvo palaidotas Romoje, o po kiek laiko jis buvo paskelbtas šventuoju.

Bet daug vėliau, XVI – ame amžiuje Airijos kunigui John Spratt, panaudojus savo kalbos žavesį, popiežius Grigalius suteikė leidimą iškasti jo palaikus ir nugabenti juos į Airiją. Relikvijos į šalį atvyko sandariame karste kartu su sertifikatu, liudijančiu, kad viduje – Švento Valentino kaulai ir indas su jo krauju. Dabar legendomis apipinto šventojo kaulai guli Dubline, Whitefrier Karmelitų bažnyčioje.  1960-aisiais buvo pastatyta šventovė ir statula Šv. Valentino garbei. Kai tik žmonės sužinojo, kad šventasis palaidotas jiems prieš pat nosį, užplūdo bažnyčią ir pripildė ją meilės paieškų maldomis.

Gal dėl šventojo palaikų jėgos spinduliavimo, gal dėl Kupidono taiklumo lietuvaitė Dalia atvyko į Airiją. Ne geresnės ekonominės situacijos ieškoti, o meilės vedina paliko gimtuosius Lietuvos kraštus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tą rytą prabudau nuo nepadorios tylos. Per langą skverbėsi išeinančios nakties tamsa. Dar pagulėsiu. Juk ne kasdien tenka prabusti svečiuose, kažkur toli nuo miesto triukšmo. Jau daug vėliau, pakilus saulei rytuose, iš virtuvės pasklido užvirtos kavos kvapas. Nusekiau jį ir pamačiau prie viryklės zujančią Dalią. Ji nusišypsojo man ir pakvietė pusryčiui. Susėdome. Pradėjom šnekučiuotis…

Prakalba apie meilę į jaunąjį skaitytoją

Tai sakai, kas, kur, kada ir kodėl? Apie meilę? Ir dar mano amžiuje…

Oje, jau koks tas mano amžius… Reikia paskaičiuoti… Po šešiasdešimties kažkaip jau nebetenka prasmės tie dveji, ar penkeri, ar aštuoneri. Paprastų paprasčiausiai mano amžiuje jau gyveni ir nebesuki galvos nei ten apie meilę, apkalbas, priešus, hobius, pasaulio pažinimą.

Ne, gal apie pasaulio pažinimą dar suki galvą. Argi nenuostabu gyventi? Bet ne taip, kaip vaikystėje ar jaunystėje: o kas ten už vaivorykštės? O tikrai – kas ten už vaivorykštės? Va, Lietuvoj vaivorykštė dangų aprietusi, nepasieksi, neprieisi, o čia, Airijoje, ji kažkodėl dviguba. Dažnai tik galai kažkur už kaimyno tvartų ar net slėnyje prie jūros Keryje. Kaip du ragai. Ir dar kažkodėl pavakariais, o ne ryte. Neprisimenu vaivorykštės ryte. Ji ką – miega?

Ryte paukščius girdžiu. Dieną ne – jie, matyt, užsiėmę. Lizdus tvarko, vabzdžius gaudo, vaikelius peri. Čia, kaimo nameliuose, vidury Airijos, daugiau varnų. Gal, kad aš nelesinu paukščių kaip airiai. Juk čia žiemos beveik nėr. Uogų ar sėklų paukščiai gali susirasti. Tai kam juos lesinti? O gal, kad aplink dideli medžiai – kaip mano gimtajame Adutiškyje. Ir vaikystėje, ir dabar varnos mane kalbina. Bet gegutės čia, Airijoj, negirdžiu. Mano metų jos neskaičiuoja.

Ir lakštingalų nėr. Adutiškyje jos kad suokdavo, kad suokdavo. O Airijoje jų nėra, nors prie upelio gyvenu. Na nėra. Jaunystėj mane tos lakštingalos Adutišky iš proto vesdavo, ilgesį įvarydavo, akių naktį sudėti neleisdavo – vis apie meilę svajodavau. Žiūrėdavau į krintančias žvaigždes rugpjūtį ir tik viena mintis galvoj užstrigusi buvo – ką ten mintis. Akmuo. Meilės man reikia, meilės… Be jos dūstu. Ach, mano meile, kur tu vaikštai, kodėl atskirai, ne dviese, kodėl aš tik su draugėm, o ne su Tavim, mano Meile iš Didžiosios raidės.

Ir žinot, mane šiuo klausimu mūsų lietuvė poetė Diana Paklonskaitė iš Longfordo apšvietė – Airijoje lakštingalų nėra, ir baigtas kriukis. Net eilėraščių knygą apie tai parašė. Pagal amžių – ji man būtų dukra. Tai jūs man pasakykit, kaip čia dabar išeina? Jau višta kiaušinio nebemoko?

Na, ar nenuostabu gyventi?

Taigi, meilė ir lakštingalos. Žavu. Ypač kai apie meilę kalbina. Yra ji ar nėra iš pirmo žvilgsnio? Ir būtinai tik Džiuljetos amžiaus sulaukus?

Na, man jos nebuvo iš pirmo žvilgsnio. Iš pirmo žvilgsnio aš tik kino artistus įsimylėdavau. Toks buvo rusų artistas. Pavardės neatsimenu, iš „Žmogus amfibija”. Ach, jau koks gražuolis. Tokiu ilgesingu žvilgsniu. Ir dar prancūzai Alenas Delonas, Žanas Mare. Dar patiko Muslimas Magomajevas – azerbaidžanietis operos dainininkas, La Skaloj itališkų dainų išmokęs. Ach, kokios šlapiai žvilgančios tamsiai rudos akys. O jau balsas, balsas… Ką ten Adutiškio lakštingalos.

Atsimenu, studentė buvau. Pirmame kurse viena mūsų grupiokė ištekėjo. O mes, filologės anglistės ir kalbamės: 18 metų… Taip anksti ištekėti… Ir visam gyvenimui… Taigi nusibos… Ir dar to gyvenimo nepažįsti… Gal geresnį susirasi, o tu – jau supančiota… Argi iki ausų įklimpo į tą meilę, kad tekėti susiruošė? Ką ten tokia jauna apie meilę išmano. Na, tegu pavaikšto į pasimatymus, pasidžiaugia laisve. O viena net pasakė: „Na, panos, vienintelė paguoda mūsų laikais – skyrybos yra. Nepatiks – išsiskirsi”.

Vėliau mes vis klausydavomės: mano vyras, mano vyras… Trečiame kurse jau – mano vaikas, mano vaikas. O mes dar visos tokios, nežinia, kuo užsiėmusios – ar ten mokslais, ar ten svaičiojimais apie bernus. Su VISIukų bernais pusdiplomį šventėm trečiame kurse. Į pasimatymus vaikščiojom. Tirpome bučiuojamos.  Ach, och! Ketvirtame kurse jau ta mūsų pirmoji išsiskyrė, o į penktą kursą jau daugiau kaip pusė mūsiškių rugsėjo 1-ąją atėjo žieduotos ir pavardę į ienę pakeitusios.

Gyvenimas man tapo nemielas. Pavydas juodas kamavo. Ir nuoskauda, kad manęs tai jau niekas nemyli ir neima į žmonas. Mano senelės kaimynės Adutiškyje vis paguosdavo: kur tavo bus – nepražus. Kas čia per paguoda, jei mylėt ir mylimai būt norisi, kai tau dvidešimt dveji-treji…

Mokytojavau kaime, turėjau vienuoliktokus auklėtinius. Pasveikino jie mane su gimtadieniu. Padovanojo tokį pliušinį raudoną liūtą. O viena mergaitė sako: „Auklėtoja, jums liko gyventi tik dveji metai…” Visi mes taip ir sužiurom į ją. „Paskui būsit senmergė, auklėtoja…”. Ir giliai atsiduso.

Tai va, kaip pirštu į akį pataikė ta mano auklėtinė. Na ir vėl – kiaušinis jau ne tik vištą moko, bet ir ateitį jai išpranašauti sugeba.

Džekas ir… Mondė

Ir senmergiavau iki Džekas į mano gyvenimą įgriuvo. Tiksliau, atvažiavo su liftu į 11 aukštą iš 9-o… Tada mes abu dirbom Aplinkos ministerijoje Juozapavičiaus gatvėje. Jis Aplinkos apsaugos strategijos grupei vadovavo. O aš buvau Klimato kaitos grupėj asistentė. Nes angliškai mokėjau. Ir dar kompiuteriu dirbau. O apie klimato kaitą ne tiek daug išmaniau. Žinojau, kad saulės dėmės pasirodo kas 11 metų. O klimato ciklai būna kas 30 metų. Na, bet čia labai populiaru pasidarė kalbėti apie klimato kaitą, kai per savaitę staiga Niujorką paskandins patvinęs vandenynas, o Kaliforniją sustingdys į ožio ragą, Žemėj gyvybė žus. Nebent tik tie PATYS sės į kosminį laivą ir išdums į kitus pasaulius. Ach, XX amžiaus pabaigos Nojai…

Tai va… Užsibuvau aš ten vieną vakarą iki 21 val., ką daugiau senmergei beveikti – nei vaikų, nei vyro. O jam – užsieniečiui. Kas jo ten nuomojamame bute laukia. Nusileidom mes abu apytuštėj ministerijoj. Abu per Žaliąjį tiltą tarybinių karių ir darbininkų saugomi perėjome. Aš tuo metu gyvenau Senamiestyje, o jis Žygimantų gatvėje, Neries krantinėje. Ėjom, plepėjom angliškai. Turistinėm temom: Vilnius – saugus miestas. Gražus miestas. Senas miestas. Lietuvių kalba, ach, kokia archajiška, sukriošusi kaip sanskritas. O lietuviai labai draugiški. Ir anekdotus mėgsta skaldyti, humorą giliai supranta.

Galėjau į savo senamiestį eiti šviesiom gatvėm, bet pasukau tamsia krantine. Pajutau, kad jam nesmagu. Pasakiau, kad noriu namo palei Nerį ir Gedimino parku pareiti ir atsisveikinau prie jo namų. Mane pasitiko katė Mondė – turėjau tokią tais metais. Juoda juodutėlė buvo. Kaip Nelsonas Mandela. Ir dar prie mano buto durų pirmadienį pasirodė. Taip ir tapo Mondė. Ji manęs ištikimai laukdavo arkoje – ar aš namo grįždavau laiku šeštą valandą, ar parsibastydavau vienuoliktą. Eidama gatve jau matydavau ją lendančią pro arką ir sukančią manęs pasitikti. Vilniaus senamiestis tuo žavus, kad namo gali grįžti iš visų keturių pusių. Ir ta mano Mondė tiksliai žinojo, iš kurios pusės aš pareinu.

Kitą dieną Džekas atėjo į mūsų kabinetą ir pakvietė mane į koncertą. Jėzau, į spintą norėjau įlįsti iš sarmatos. Kabinete sėdėjau su trim vyrais, vienas iš jų buvo našlys su dviem suaugusiais vaikais. Antras mano „kambariokas“ mane perspėjo – Tu, Dalia, pasisaugok jo. Žinai – našlys… O tas našlys man dar tokias gražias šlepetes padovanojo – į Airiją atsivežiau. Tai va, ateina Džekas, Į koncertą pakviečia. Kad ir gėdydamasi, bet pasakiau „yes”.

Paskui mes dažnai susitikdavome, apeidavom visus skelbimų stulpus. Džekas skaitydavo skelbimus, pasirinkdavome koncertus. Jis man bilietus pirkdavo, o aš jį nuvesdavau į filharmoniją, Kazimiero bažnyčią, Kalnų parką. Jis pas mane užeidavo.

O jau tas mano butas. Senas, vieno kambario, be patogumų, krosnim kūrenamas, tualetas dešimčiai butų koridoriaus gale. Ten – ir šalto vandens kranas. Vandenį kibiru mes visi kaimynai atsinešdavome. Bet mano vaikystės butas. Po tėvo mirties grįžau į jį. „Išsiskyriau” su mama, palikau ją Antakalnyje dviejų kambarių bute su patogumais. O pati išėjau į Pilies Rūmus. Nors tas butas daugiau į statybinę aikštelę buvo panašus, sienų dažus skutau, pertvarėlę ardžiau. O Džekas nesistebėjo – lyg taip ir reikia gyventi. Dar man tą pertvarėlę suskaldyti malkoms padėjo.

Susitikdavome su juo Gedimino aikštėje – lėkdavome vienas į kitą išskėstom rankom, o paskui vaikščiodavome po Vilnių. Matai, geru laiku mes susitikome – balandžio pradžioje. Vakarai ilgyn, šviesyn. Paskui ateidavom į tuos mano Pilies Rūmus. Jis skaitydavo man „7 meno dienas”, o aš jam versdavau ir blynus kepdavau. Birželio mėnesį aš įsikėliau pas jį. Jis gyveno kaip karalius – butas per du aukštus, sename mediniame name, bet gražiai sutvarkytas: trys atskiri kambariai, didelė virtuvė, vonia, dujom šildomas. Naktimis klausydavomės per Lietuvos radiją „Vidurnakčio lyrikos“ – net nežinojau, kad tokia programa yra. Ir patį pirmą vidurnaktį, kai atėjau pas jį, aksominis moters balsas perskaitė kažkokio eilėraščio eilutę: „Gyvenimas yra lengvas“….

Ach, gyvenimas tikrai buvo gražus iki spalio pradžios. Prie Nemuno piliakalnių, į Rusnę Nemuno deltoje buvom nuvažiavę. Kuršių Marias perplaukėm, karštom Nidos kopom klampojom. Juknaičius pamatėm. Aš jam Ignalinos Nacionalinį parka parodžiau. Į Adutiškį užvažiavom. Į Kauną greituoju traukiniu nuvažiavom, o grįžom Kaliningrado traukiniu, kur palydovės arbatą su gaidelio sausainiais į kupė nešiodavo. Kaip Džekui patiko tos Baguškos – jis taip juokingai kirčiuoja – Baguškos.

Jo projektas baigėsi spalio mėnesį ir jis grįžo į Airiją. O aš likau Vilniuje. Žinojau, kad jo gyvenime yra moteris, kuri kažkodėl neatvažiavo su juo į Lietuvą, nors oficialiai lyg ir nedirbo. Tai ko man į tą Airiją. Aš jau buvau buvusi užsienyje. Darbo reikalais tekdavo važiuoti vertėjauti į konferencijas. Bilietai, viešbučiai apmokėti. Dieną verti, o vakaras – tavo. „Susipažinau” su keliomis Europos sostinėmis ar didmiesčiais. Bet žinai, vaikštai nušviestomis gatvėmis, į žvilgančias vitrinas žvalgaisi. O įsukusi į šoninę gatvelę matai gyvenamuosius namus, šviesas languose, vakarieniaujančius žmones už tų langų. Ir tokia baimė – Dieve, o jei pavėluosiu į lėktuvą, kur aš tad?.. Kas manęs ten tuose didmiesčiuose laukia? Kaip aš darbą susirasiu? Kur gyvensiu?

Tuo metu Lietuvoje nebuvo pyragai… Mamai turėjau už šildymą mokėti, nes jos pensijos pakako duonai ir pienui nusipirkti, nors pensija buvo „gera“ – ji juk pramokytojavo 40 metų. O ir mūsų atlyginimai tuo metu buvo, kaip mano viršininkas sakė: „Na, koks ten švedas mane supras, kai pasakysiu, kad už mūsų specialistų mėnesio atlyginimą tegali nusipirkti tik vieną – VIENĄ – žieminį moterišką aulinį batą, bet gerą, ne Eidukevičiaus ar „Elnio“ gamybos batą. Ir tai – ne iš santaupų, o iš MĖNESIO ATLYGINIMO”. Mums algas išmokėdavo reguliariai. Kartais vėluodavo dieną, dvi, bet mokėdavo. O bendradarbės vyras statybose tris mėnesius arė be jokio atlyginimo. Statybos jau tuo metu Lietuvoje buvo tapusios kažkokiu privačiu verslu.

Kartu su Džeku ir mano darbas užsiraukė. Mano projektas baigėsi, užėjo man klimato kaita. Radau kažkokią danų firmelę, bet ilgai neužsibuvau. Mokiau anglų kalbos suaugusių kursuose, verčiau techninę literatūrą.

Ir susirašinėjau su Džeku. Nors galvojau – na, kam. Juk asmeninis gyvenimas bus toks pat vienišas, tuščias, bet apgaudinėjau save – ai, tobulinsiu anglų kalbą tuos ilgus elektroninius laiškus rašydama.

Po kelerių metų lyg ir pagalvojau – gana, reikia susirasti man kokį realų vyrą gyvenimui. Kaip ir susiradau, bet su tuo žmogum buvo smagu tik dykinėti. Kaip jaunystėj bučiuotis, žiūrėti į gražias akis, atsiremti į tvirtą petį, jausti karštą kūną.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ir Džeko gyvenime pasikeitimų būta. Tie laiškai darėsi ilgesni, dažnesni, su eilėraščiais. Pasirodo – tai jo eilėraščiai man. „With you I could face the approach of winter” …(„Su tavimi galėčiau laukt žiemos“)

Ir tokia žiema atėjo. 2000 metų gruodį Airijoje labai atšalo. Pasnigo. Mašinos nelabai važinėjo. Džekas pateko į avariją – ant posūkio užnešė, susidūrė su kita mašina. Jo mašinos priekį sugurino, armoniką padarė, o jis – tik čiurnų sausgysles pertempė. Mes tais metais pradėjom dažniau rašyti, kad reikėtų mudviem gyventi kartu. Lietuvoj? Nors Džekas mokėjo vieną kitą žodį, atskiras frazes ir jausdavo, bet jo žinių nebūtų pakakę darbui susirasti. Ir jis – ne verslo žmogus. Vadinasi, man geriau pas jį į Airiją važiuoti.

Airijos pily su bokšteliais

Kas mane jau čia Lietuvoj laiko? Šeimos neturiu. Tėvai mirę. Brolis? Jis turi savo šeimą. Pusseserės, pusbroliai, na, dar dėdė, dėdienės, bet nė vieno man išlaikyti nereikia. Taip ir atsidūriau Airijoje. Ir ne bet kur – o tikroj pily Airijos vidury. Su bokštais bokšteliais, su grioviu aplink pilį. Su koncertų sale. Patys šeimininkai toje pilyje gyveno, o Džekas nuomojo ten butą – gyvenime tokiame dideliame bute neteko gyventi. Bet ir šaltas jis buvo. Angliško tipo buržuikom šildomas. Vieną kambarį pašildai, o kitur – šalta. Bet vasarą gera, smagu. Didžiulis parkas, tvenkiniai, miškas. Lietuviai tame miške dar ir pasigrybaudavo ir pasiriešutaudavo, o aš grybų nepažįstu, tik parduotuvėj.

Džekas – privačiai dirbantis aplinkosaugininkas. Jo klientai gyvena įvairiose Airijos vietose, todėl jis nemažai keliauja. Ir aš kartu su juo. Iš pradžių mane glumindavo, kai jis pasakydavo: „Ruoškis, antrą valandą mes turim būti Tulamorėj.” O laikrodis rodo 10 minučių po dviejų. Paskui įpratau. Klientams geriau sakyti, kad aš, ne jis vėluoja. Kad aš buvau iškviesta vertėjauti, o jis manęs turėjo palaukti ir parvežti namo. O man kas… Atliks jis jiems poveikio aplinkai vertinimą, jam užmokės, ir – viso gero. Tegu jau aš vėluoju, kad ir nevertėjavau tą dieną.

Taip, aš pamačiau nemažai Airijos. Labai graži šalis. Ir žmonės man patiko. Nors nelabai ten aš juos supratau iš pradžių. Ir jie mano anglų kalbos nesuprato. Na, bet gyvenom. Džekui aš už sekretorę ir namų šeimininkę buvau. Po metų kitų vietiniai gyventojai jau pradėjo mano anglų kalbą ir tarimą girti. O aš galvojau – tai jūsų ausys priprato prie mano keisto akcento. Visai kaip mama supranta savo guguojantį kūdikį.

Gyvenimas Airijoje pirmuosius metus ne toks jau lengvas man pasirodė. Kitoks nei deklamavo lietuvė aktorė per „Vidurnakčio lyriką”. Ir visai ne toks kaip šampanas. Mat čia, išėjusi pirmą dieną pasivaikščioti po parką, sutikau seną, bet energingą vyrą. Pasilabinau, o jis man airišku papročiu ir sakys: „Tai diena dienelė – kaip šampanas!!!”. Jis buvo mūsų kaimynas. Irgi gyveno pily. Ir jų butas buvo šaltas kaip ledainė. Ir diena buvo labai airiška – šlapias sniegas dar laikėsi už žolės kuokštų užsikabinęs, suodžiais apsinešęs, ir nei tai purškė, nei tai labai drėgna, bet namo grįžti šlapia.

Ir prie Džeko reikėjo priprasti. Viena – kai esi meilužė. O čia – kad ir meilužė, bet jau kaip ir kitaip. Lietuvoj pasakytų – sugyventinė. O jis mane mylimąja vadino. Ir tebevadina. Love. Ir tik antrus metus jau pasakė – taigi tu ne Lietuvoj, Airijoj gyveni. Ir apkabindavo, kai įsižliumbdavau. Ir psichuoti leido.

Į isterijas puldavau iš ilgesio. Pirmus metus ilgėjausi draugų. O antrus trečius metus pajutau, kad man trūksta lietuviškos erdvės, Vilniaus senamiesčio gatvelių labirinto, barokinių bažnyčių – ne melstis.

Nemąstau apie Dievą, netikiu likimu, kad kažkada jau esu kitoj šaly ir kitokiame vaidmeny gyvenusi. Man teegzistuoja čia ir dabar. Taip, yra atsiminimai. Yra šalis ir šeima, kur gimiau, užaugau, kur įgijau išsilavinimą, tam tikrą supratimą apie gyvenimą, apie tai, kas gerai ir kas blogai. Kur žmones jausdavau ne vien iš jų kalbų.

Bet dabar aš esu kitur. Žinau, kad turiu prisitaikyti, nes neprisitaikiusi neturėsiu ramybės. Nebus man gera net ir su geru žmogum. Juk ir jam su manimi nelengva. Uždirbti dviem, ne vienam reikia… Atrodžiau keista, nenuovoki, negrabi.

Ir ant jo užpykdavau. Ir dėl niekų. Kartą pavasarį jis pradėjo kasti naują lysvę. Sakau – nekask. O jis savo. Sakau, nesodinsiu aš ten nieko toje tavo naujoje lysvėje. Tu pats ir sodink. O aš plūkiuosi su senom lysvėm, raviu braškes. Niekas ten neauga, nes aš labai tingiai daržininkauju. Bet ir tas kelias lysvelės, kurias turiu – man per akis. Na, ir išsirėkiau. Jis dar kiek pakasėjo, o paskui išėjo iš daržo. O aš, kad įsiraudojau, kad įsiraudojau… Ir žinai, pirmą kartą pajutau, kaip mane jėgos apleido. Vos paršliaužiau į namus. Atsiguliau ir užmigau. Prabudau kitą dieną. Ir vėl miegojau. Ir dar trečią dieną miegojau. Ir savęs gailėjau. O paskui supratau, kad isterija jėgas atima. Kad reikia liautis gailėtis savęs. Varinėti ir prievartauti savęs irgi nereikia, bet tos isterijos nieko gero neduoda… Nežinau, kaip ten paskui buvo. Ar aš atsiprašiau Džeko? Kažkaip abu pasistengėm pamiršti. Na, baigė jis kasti tą savo lysvę. Įkišo kelias bulves. Kitais metais jau ir aš sodinau. Ar apsivertė nuo to pasaulis?

A, dar buvo, kai ir jis užpyko ant manęs. Buvo keli kartai. Jis kažkur darbo reikalais išvažiavęs kelioms dienoms buvo. O aš pasilikau namie. Ir jis grįžo kaip tik tą dieną, kai pas mus pily turėjo teikti „rajoninę“ fotografijos premiją. O aš su fotoaparatu kaip beždžionė su akiniais aplink Pilkadvarį slampinėdavau. Kartais rytais, kartais vakarais. Mano nuotrauka – tokia pilka rūke skendinti pilies siena – laimėjo pirmą vietą. Lengva laimėti, kai premijos teikimo komisijos pirmininkas – pats pilies šeimininkas. Daugiau pilies nuotraukų ir nebuvo. Tiesą pasakius, nelabai jau daug ir dalyvių buvo, vienos rankos pirštų pilnai pakako jiems suskaičiuoti. Tai va…

Tiesiog esam laimingi…

Man liepė paruošti kalbelę. Džekas grįždamas dar atsivežė kelis draugus. O aš gi mat, to kūrybinio šišo apsėsta, kol jo nebuvo tas kelias dienas, atsirinkau kokias dešimt man patinkančių nuotraukų, atsispausdinau, įsirėminau ir apvaliame kambary pakabinau. Turėjom tokį apvalų kambarį bokšte prie savo buto. Tokią, atseit, kūrybinę parodą padariau – va, svajojau, po premijų įteikimo pasikviesiu žmones pasižiūrėti tos parodėlės. Na, dar Džeko kontoroj lentynėles padariau. O valgyt tai ir nepadariau, nors žinojau, kad jis su draugais atvažiuos. Užsakiau kaimo Take Away  ir prieš pat jiems atvažiuojant išskuodžiau paimti. Man net į galvą neatėjo mintis užsakyti, kad atvežtų į namus. O jie atvažiuoja. Manęs nėra, maisto irgi nėra. Na, bet atvežiau tuos kinietiškus patiekalus, pašildžiau, nes ataušo, kol grįžau. Pavalgėm ir nuėjom premijos atsiimti. Ir kai draugai išvažiavo, Džekas kažkokią repliką numetė. Aš jam atgal. Jis metė kažkokią vazelę į mane. Aš čiupau fotoaparatą ir paleidau. Ne į jį, bet ėmiau ir sviedžiau. O tas fotoaparatas per nukainavimą 600 eurų kainavo. Ir išrūkau… Kelias dienas nesikalbėjom… Na, negalvojau jo peiliu prie sienos šalia savo šedevrų prismeigti, bet va išvažiuoti į Lietuvą, palikti jį – tokia mintis šovė į galvą. Paklaidžiojau aš ten aplink pilį naktį. Jis manęs nėjo ieškoti. Man atrodo, kad jis nelabai jaukiai jaučiasi tamsoje. O aš ten planavau, kaip sugrįšiu į Lietuvą po aštuonerių nebuvimo metų. Kaip aš ten darbu kokiu užsiimsiu. Gal eisiu vaikų kokiems turčiams prižiūrėti ir mokyti anglų kalbos. O gal nuomosiu savo butelį Vilniuje, o pati išvažiuosiu į savo gimtąjį Adutiškį ir gyvensiu. Gal eisiu į mokyklą ten kaime mokytojauti. Tokios baimės, kaip kažkada, kai būdavau užsieny ir bijodavau pavėluoti į lėktuvą, nebuvo. Bet ir džiaugsmo jokio. Taigi…

Tai ką? Pasakysi, kad tai meilė? Gyvenam kaip ir visi kiti. Tiesiog esam abu laimingi. Nors ir baimių daug turim. Žinai, net 11 metų pragyvenau pily. Pripratau žiemą šalti. Bet va, tais keltų tigro laikais visi gi buvo pamišę į ką nors investuoti. Tai Džekas ir sako – investuokim į butą Keip Verdėje – turėsim ten savo vasarnamį. Ir draugams nuomosim. Nusivežė jis ten mane prie pusiaujo. Tris dienas ofise pratupėjome. Mus ten gal kokie keturi vyrai tas tris dienas įkalbinėjo butą pirkti. Nuvežė į pliažą. Rodo brėžinius – va čia, prie šito įkalto stulpelio namus statysim. Džekas klausia: o mūsų namas bus prie jūros? Ne, toliau. Prieš jį dar bus keli kiti namai. „O ar viršutiniame aukšte?“ – klausia Džekas. Ne, sako, tie jau parduoti. Ir, be to, brangiau kainuoja. Vadinasi bus, kaip Antakalnyje – namas prieš namą ir žiūrėsim kaimynas į kaimyną. Dar klausiu Džeko, ar jis įsivaizduoja, kaip jis dirbs aplinkosaugininku šitoj saloj. Plaukt tai jis nemoka. Nors buriuoja, o va plaukt nemoka. Man jis aiškino, kad į jūrą jis plaukia ne tam, kad sušlaptų. Na, sako, gal po kokio pusmečio darbuką susirasčiau. Bet reikėtų daug mokytis…

Asmeninio archyvo nuotr.

O aš su savo tarmiška anglų, gimta lietuvių ir normalia rusų kalbomis sau gyvenimo ir darbo neįsivaizdavau. Nors mačiau gatvėj prieš mokyklą smagiai šokinėjančias basas mergaites, nes jos savo šlepsiukus išrikiavo eilutėm ir ten pagal kažkokias joms vienoms žinomas taisykles šokinėjo. Bet jos tarpusavy portugališkai kalbėjo. Tai gal man mokytojauti? Bet jau kažkaip lyg ir tingiu. Gal geriau „išeisiu“ į priešlaikinę pensiją. Gal dar kokį vertimėlį raštu per internetą susižvejosiu. Tai aš jam ir sakau: „Durniau, tu, durniau (kitus, gražius žodelius parinkau, bet esmė ta pati buvo), taigi tu savo namų savo gimtojoj Airijoj neturi, pensija jau čia pat, vaikų neturim, ir pinigus, jei jų dar kiek turi, vėjais Atlanto vandenyne tarp Afrikos, Brazilijos ir Portugalijos paleisi. Kad studijos tipo buteliuką nusipirktum. Kiek jau ten mes į Lietuvą važinėjam – na, kartą per dvejus metus. O kelis kartus per metus mes į tą šiltą pusiaujo šalį važinėsim? Tai ne Galavėjus koks, net ir ne Korkas. Visą dieną reikia keliauti per Hythroe ir Lisabonos oro uostus. Ar ne geriau į kokią Graikiją, Ispaniją ar Italiją nuvažiuoti pasišildyti? Kas mus senatvėj prižiūrės? Negriukai?”

Taip paprotinau aš jį ir mes nusipirkom kaimo namelius už 8 km nuo Pilkadvario. Tiesa, dar tie kaimo nameliai Džekui buvo per maži, dar nelabai šilti. Tai pastatėm didžiulę aukštą menę, du mažučius miegamuosius į vieną sujungėm ir dar dušelį ten kampe įrengėm. Džekas dar iš lauko pusės apšiltino ir va, gyvenam. Jau penkti metai nuo sausio 1 dienos.

Kai perstatinėjo ten mums tuos namelius, Džekas dar vieną paskolą paėmė. Sakau: „Džekai, man baisu. Kaip mes išsimokėsime?”. O jis sako: „Kad žinotum, kaip man baisu. Bet va, prisiglaudžiu prie tavęs, ir man – nebebaisu. Miegok.”

Tai va, ir aria dabar kaip juodas jautis. Nebuvom mes nei Ispanijoj, nei Graikijoj. Ir Lietuvon jau jis mane vieną paleidžia. Nors dar kartais pasvajoja – gerai būtų Druskininkuose pabūti. Buvom vieną kartą. Labiausiai man ten žalios varlės patiko ir ant medinio lieptelio gulėti ir jų koncertų klausytis. O jis visiems airiams aiškina, koks urbanistinis šedevras tie Druskienykai…

 

Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 9
Prašome palaukti

8 Komentarai

  1. Wonderful beat ! I wish to apprentice while you amend your
    website, how can i subscribe for a blog web site?
    The account helped me a acceptable deal. I had been a little bit acquainted of this your broadcast offered bright clear idea

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti
  2. Hello to every , because I am really eager of reading this web
    site’s post to be updated on a regular basis. It carries pleasant information.

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti
  3. Good day! Would you mind if I share your blog with my myspace group?
    There’s a lot of people that I think would really enjoy your content.
    Please let me know. Thanks

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti
  4. Fine way of explaining, and nice post to obtain data on the
    topic of my presentation subject, which i am going to present in university.

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti
  5. Hey there! I understand this is somewhat off-topic but I needed to ask.
    Does running a well-established blog such as yours require a large amount of work?
    I’m completely new to writing a blog but I
    do write in my diary on a daily basis. I’d like to start a blog so I can easily
    share my own experience and views online. Please let me know if you have any suggestions or tips for new aspiring bloggers.

    Appreciate it!

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti
  6. I always emailed this web site post page to all my associates, for the
    reason that if like to read it afterward my contacts will too.

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti
  7. Every weekend i used to go to see this web page, as i wish for enjoyment,
    for the reason that this this web page conations genuinely nice funny material too.

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti
  8. Nuostabi istorija! Dziaugesi sirdis skaitant…

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

20 − 1 =