„Kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų, o į kitų koncertus neįmanoma patekti“

Multimedijos muziejuje veikia bienalė „2017-ųjų fotografijos mada ir stilius“, kurios viena iš sudedamųjų dalių – fotografo ir Rodčenkos mokyklos profesoriaus Igorio Muchino paroda  „Alternatyvioji devintojo dešimtmečio kultūra“. Šiame gazeta.ru interviu I. Muchinas pasakoja apie 1980-1990–ųjų metų alternatyviąją kartą bei apie naująją monumentaliąją kultūrą, kuri pakeitė buvusią sovietinę.

– Kaip „alternatyvioji kultūra“ formavosi 1980-1990 metais – daugmaž suprantama. O ką galima vadinti šiandienine alternatyviąja kultūra? Kas ją kuria ir prieš ką ji nukreipta?

– Tie patys: menininkai, parodų salės, muzikantai…

– O meno mokyklos, tokios, kaip Rodčenkos mokykla, pavyzdžiui, gali suformuoti naują „alternatyviąją“ kartą?

– Manau, kad tai įmanoma. Mes nuolat savęs to klausiame, kadangi vargšams jauniesiems menininkams tenka vienu metu egzistuoti ir alternatyvaus meno teritorijoje, ir bendradarbiauti su valstybinėmis institucijomis.

Tą perėjimą gana sunku pastebėti. Viena vertus, mes, žinoma, visi įsivaizduojame esantys alternatyvieji pogrindininkai, o po to ateini į kokią nors parodą ir joje – pilna valstybinių vėliavų. Viens – ir kontekstas pasikeitė. Tai, kas buvo laikoma alternatyva, išvežė į kokią nors bienalę – ir tas menas jau atstovauja Rusijai valstybiniu lygiu. Todėl ir kyla klausimas, ar šiandien išvis įmanoma meninė alternatyvioji aplinka.

– Ar šiandieninė subkultūra turi savyje protesto potencialą, kurį turėjo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio karta?

– Tai kad ir tada niekas to protesto potencialo neturėjo: niekas nieko nesprogdino ir neragino smurtauti. Šioje parodoje matome žmones, kuriuos protestas, žinoma, vienijo, tačiau tikrąją protesto muziką atliko vos dvi-trys grupės. Tokios dainos, kaip Cojaus „Laiko yra, bet pinigų nėra“( Время есть, а денег нет) – tai juk ne apie protestą.

– Kaip jūs dirbote su savo herojais? Ar tas darbas prilygintinas socialiniam tyrimui? 

– Tuo laiku viskas greitai keitėsi, atsirado naujų herojų ir logiškai kilo klausimas, ar juos įmanoma įamžinti ir kaip tai padaryti. Negalima sakyti, kad tik aš vienas stengiausi tai daryti. Kiekviena šeima turėjo po fotoaparatą, taigi, tokių kartos istorijų gali būti daugybė.

– Ar su kuo nors iš savo herojų jūs buvote artimi?

– Parodoje yra demonstruojamas Kirilo Preobraženskio portretas – jis dabar, kaip ir aš, yra  Rodčenkos mokyklos profesorius. Mes su juo susitikome po 30 metų. Buvo personažų, kuriuos aš fotografavau ir su kuriais susitikinėjau keletą metų. Juk visas projektas tęsėsi apie 3-4 metus. Kai kuriuos herojus, kurie visą laiką buvo matomi viešumoje, aš fotografavau nuolat. Su kai kuriais iš jų aš, kaip sąžiningas žmogus, atsiskaitydavau savo nuotraukomis.

Tai buvo labai keistas metas: galima buvo kažkur leistis ir bemat prarasti susidomėjimą vien dėl to, kad laikai keitėsi per greitai.

– Jūsų projektas vadinasi „Aš mačiau rokenrolą“. Vadinasi, jūs save laikote labiau stebėtoju nei sovietinio roko dalyviu?

– Žinoma, aš juk nekūriau roko muzikos. Net fotografuodamas tuo metu aš negalėjau propaguoti tos kultūros – galėjau tik atspausdinti nuotraukas ir lietpalčio kišenėje jas kam nors atnešti parodyti. Be to, apie tą fenomeną sunku kalbėti kaip apie judėjimą tikrąja to žodžio prasme.

Yra, pavyzdžiui, toks menininkas Miša Basteris. Jis kuria knygas apie to laiko neformalųjį jaunimą.  Jis turi tinklapį, kuriame spausdinami pokalbiai su daugybe to laiko asmenybių. Būdami tikraisiais to judėjimo dalyviais, jie tą laikmetį prisimena kur kas ryškiau už mane.

– Šiandien jūsų herojai tapo kultiniais. Ar jūs juos vertinote kaip ikonas tada, kai fotografavote?

– Тada, žinoma, apie jokį kultą kalba nėjo. Tai buvo paprasti žmonės, tiesiog kai kurie iš jų nešiojosi  gitaras.

Kai kurių energetika, suprantama, buvo milžiniška – pavyzdžiui, Aleksandro Bašlačiovo. Tame buvo tam tikro šamanizmo, tai buvo galima justi, bet net ir jis buvo pakankamai paprastas žmogus.

– Ar niekada negalvojote tęsti šio projekto jau dabar, su tais pačiais herojais?

– Kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų, o į kitų koncertus neįmanoma patekti. Tai kaip tęsti?

– Ar yra sąžininga demonstruoti, pavyzdžiui, Cojaus nuotraukas sterilioje muziejaus erdvėje? Panašu, jog ana kultūra priešinga tokiems formatams?

– Šios nuotraukos jau daug kartų buvo rodomos muziejuose. Kiekviena paroda padidina  meno kūrinio statusą, o mes juk ir kalbame apie tai.

Pirmoji paroda, kurioje buvo eksponuojami šie vaizdai, įvyko, pavyzdžiui, 1986 metais. Po to parodą 1987 metais surengė Aleksandras Lapinas. Jau tada aš tas nuotraukas vertinau vien tik kaip meno kūrinius.

– Ką šiuolaikiniam jaunumui turi pasakyti toji karta? Ar į ją kreipiasi jūsų studentai?

– Pagrindinė šio projekto tema – ką SSRS fotografas galėjo pasakyti tuo metu, kai dar niekas negalėjo įtarti didžiosios šalies griūties.

O tema, kurios reiktų imtis šiandien, tai 25 metai be SSRS.

– „Monumentų“ serijai jūs fotografavote sovietinės monumentaliosios kultūros griuvėsius.

– Ši serija atspausdinta ant foto tapetų, siekiant kontrasto, neva šalis griūna, bet atsiranda nauja karta.

– Kaip jums patinka naujosios monumentaliosios propagandos vaisiai – pavyzdžiui, kunigaikščio Vladimiro paminklas?

– Jei turėčiau energijos ir jėgų, aš, žinoma, įamžinčiau ir šiuolaikinius monumentus. Juk ši kultūra  irgi keičiasi. Prieš kurį laiką buvo atsiradę bronziniai savamokslių paminklai, statomi prekybos centruose ir prie metro. Atrodė, kad juos ten patubdė irgi amžiams, o vėliau jie ėmė dingti. Kai kuriuos iš jų žmonės atidavė į metalo laužą.

Iš esmės – keista kultūra. Net gaila, kad nespėjau jos įamžinti, neradau prie jos priėjimo ir būdo jai perteikti. Vladimiro aš dar gerai neapžiūrėjau, nors jau nufotografavau iš nugaros apsnigtą. Mes negalime žinoti, kas bus ateityje. Gal jis dar prastovės tūkstantį metų, kaip kokia nors Motina – Tėvynė: stovi ji ir stovi, niekam ji nerūpi.

Parengta pagal gazeta.ru