Pradžia » Įvairenybės » Kaip vaikai užsiaugina baubą

Kaip vaikai užsiaugina baubą

By Lietuvos žinios│adiena.lt

Kas lemia vaikų nerimą ir baimę ir kaip apsaugoti atžalą nuo nepageidaujamos būsenos, pataria psichologė Birutė Černiūtė-Petraitienė.

Vienintelių vaikų savijauta

„Vienintelis vaikas paprastai yra labiau emociškai susijęs su tėvais ir lengvai perima jų nerimą. Laukdamosi pirmagimių, mamos paprastai daugiau nerimauja, jas baugina nežinia ir nepasitikėjimas savimi, ar viskas bus gerai, ar mokės vaiką auginti, auklėti? Pirmas ir vienintelis vaikas gauna daugiau tėvų dėmesio ir rūpesčio, o kartu perima ir daugiau nerimo. Prisideda baimė neįtikti, nepateisinti tėvų lūkesčių“, – sako psichologė B. Černiūtė-Petraitienė.

Kaip kempinė sugerdami tėvų baimę, vaikai pradeda nepasitikėti savimi. Neringos Laurinaitienės nuotr.

Kaip kempinė sugerdami tėvų baimę, vaikai pradeda nepasitikėti savimi. Neringos Laurinaitienės nuotr.

Daug vaikų šeimoje, kai yra su kuo pabendrauti, pažaisti, paprastai padeda mažinti baimę. Nors kai padaugėja suaugusiųjų (pavyzdžiui, atsikrausto kartu gyventi seneliai), gali būti atvirkštinis poveikis, jeigu suaugusieji pakeičia vaikui visą aplinkinį pasaulį, sukurdami dirbtinę aplinką, kurioje nėra vietos bendraamžiams, vaikiškam juokui.

Vyresnių tėvų atžalos

Tėvų amžius irgi turi nemažą įtaką vaikų baimei atsirasti. Paprastai jaunų, emociškai laisvų, gyvenimu besidžiaugiančių tėvų vaikai mažiau linkę nerimauti. Brandžių tėvų (po 35 metų) vaikai neramesni, tai atspindi pirmiausia mamos, vėlai ištekėjusios ir ilgai neturėjusios vaikų, nerimastingumą. Nenuostabu, kad vėlyvų vaikų vystymasis paženklintas pernelyg didelio rūpesčio ir nerimo. Sugerdami kaip kempinė tėvų baimę vaikai pradeda nepasitikėti savimi.

Jei mama – šeimos galva

Berniukai ir mergaitės bijo dažniau, jeigu laiko namie svarbiausia mamą, o ne tėtį. Dirbanti ir dominuojanti šeimoje moteris dažnai yra nerami ir irzli bendraudama su savo vaikais, tuo sukeldama atsakomąją vaikų nerimo reakciją. „Garbėtroškos, pernelyg principingos, turinčios liguistą pareigos jausmą mamos pernelyg reikliai bendrauja su savo vaikais. Tokių mamų rūpestis – tai nerimas dėl galimų, o todėl – nenuspėjamų – nelaimių, kurios gali nutikti vaikui. O emocingi, imlūs priešmokyklinio amžiaus vaikai formaliai teisingą, bet nelabai šiltą ir švelnų mamos bendravimą priima neramiai, nes būtent kai toks amžius, jiems reikia suaugusiųjų meilės ir palaikymo“, – pabrėžia psichologė.

Nerimauti verčia reikalavimai

Kartais pernelyg dideli tėvų reikalavimai yra susiję su nepasitenkinimu savo padėtimi, noru įgyvendinti neišsipildžiusias svajones per vaiką. Kartais gali būti atvirkščiai: tėvai, užimantys aukštą socialinę padėtį, daug patys pasiekę, nenori, kad jų vaikai būtų nevykėliai, ir iš jų pernelyg daug reikalauja.

Trečia priežastis – tėvai patys yra labai neramūs ir kiekvieną mažiausią nesėkmę vertina kaip katastrofą, tad savo vaikui neleidžia daryti net mažiausios klaidos. Tokie tėvai atima iš vaiko galimybę mokytis iš savo klaidų.

psichologė Birutė Černiūtė-Petraitienė. Asmeninio  archyvo nuotr.

Psichologė Birutė Černiūtė-Petraitienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Turi įtakos šeimos sudėtis

Darželinukai dažniau baiminasi, jei gyvena nepilnose šeimose, o tai įrodo, kad šio amžiaus vaikai ypač jautriai reaguoja į nutrūkusius tėvų santykius. Būtent 5–7 metais vaikai labiausiai stengiasi tapatinti save su tos pačios lyties tėvu, tai yra berniukai nori būti panašūs į tėvą, o mergaitės – į savo mamą. Tai suteikia vaikams pasitikėjimo bendraujant su savo lyties bendraamžiais. Tėvų konfliktams itin jautrūs priešmokyklinukai.

Pastebėta, kad šilti vaikų santykiai su abiem tėvais galimi tik tuo atveju, jei suaugusieji tarpusavyje nekonfliktuoja. Prasti šeimos santykiai mergaites emocionaliai pažeidžia labiau nei berniukus. Kai trūksta tėvo įtakos arba išvis jo nėra, berniukas labai sunkiai įgyja atitinkamų savo lyčiai bendravimo įgūdžių, nepasitiki, yra apimtas bejėgiškumo ir beviltiškumo prieš pavojų, tegu ir įsivaizduojamą.

Berniukas, kuris nebuvo vaikystėje tėvo sūnumi, gali netapti sūnaus tėvu, nes jam bus sunku perduoti adekvačią lyties vaidmens patirtį ir apsaugą nuo kasdienių pavojų bei baimės.

Bijoti išmokstama

Nemažai baimės ir nerimo vaikai perima iš artimiausios aplinkos. Labiausiai paplitusi įteigta vaikiška baimė. Jos šaltinis – suaugusieji (tėvai, seneliai, auklės, auklėtojos), kurie nesąmoningai užkrečia vaiką savo nerimu, tuo, kad pernelyg įtaigiai, dažnai ir itin emocingai perspėja vaiką apie tykančius pavojus. Todėl vaikas ilgainiui ima girdėti tik antrąją perspėjimų dalį: „Neimk – susižeisi“, „nebėk – nugriūsi“, „neglostyk – įkąs.“

„Tai vadinama emociniu užsikrėtimu, kai vieno žmogaus būseną išreiškiantys veido, balso ar kūno ženklai kitam žmogui sukelia analogišką būseną. Todėl jei šeimos nariai linkę nerimauti ir baimintis galimų pavojų, stiprėja tikimybė, kad tokį polinkį perims joje augantis vaikas. Kitais žodžiais tariant, socialinio išmokimo būdu vaikas gali įgyti įvairių baimių, tapti nerimastingas“, – teigia psichologė B. Černiūtė-Petraitienė.

Judėjimas mažina nerimą

Daugelis šiuolaikinių vaikų stokoja erdvės judriesiems žaidimams. Dėl kambarių ankštumo ar baldų brangumo vaikams neretai draudžiama karstytis, bėgioti, šokinėti. Taip tramdomiems vaikams kaupiasi įtampa, kuri sukelia nerimą. Mažiems vaikams tiesiog būtina atsipalaiduoti judant. Jiems reikia erdvės bėgioti ir tinkamų žaislų: šokdynių, lankų, kamuolių, paspirtukų ir dviratukų.

lietuvoszinios

 

Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 1
Prašome palaukti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

septyniolika − penkiolika =