Pradžia » Lietuva » Inga Mikštaitė: kaskart randu naują tikslą

Inga Mikštaitė: kaskart randu naują tikslą

By Savaitraštis Kaunui │adiena.lt

Kaunietė Inga Mikštaitė, jau anksčiau šešis kartus tapusi Europos kiokušin karatė čempione savo svorio kategorijoje, 2016 metais pasiekė dar vieną skambią pergalę. Ji pirmą kartą iškovojo aukso medalį Bulgarijoje vykusiame Europos absoliučios svorio kategorijos čempionate. „Neketinu sustoti, nors vis primenama apie mano amžių“, – šypsojosi 36 m. Lietuvos karatė sporto pažiba.

sport4

„Aš kovoju tik ant tatamio, ten save realizuoju“

Dainoras Lukas

– Sakote, kad šis titulas kitoks. Kuo jis svarbesnis už iki šiol pelnytus čempionės apdovanojimus?

Mūsų sporto šaka nėra olimpinė. Aukščiausio lygio varžybos yra pasaulio absoliučios svorio kategorijos čempionatas Japonijoje. Kas dvejus metus rengiamas ir Europos absoliučios svorio kategorijos čempionatas. Iki šiol šešis kartus Europos čempione tapau savo svorio kategorijose, o dabar pirmą kartą laimėjau absoliučios svorio kategorijos čempionatą. Iki tol esu buvusi antra, trečia, o šiemet pavyko nugalėti. Šios varžybos sunkesnės, smarkiai skiriasi varžovių ūgis, svoris. Mano svorio kategorija yra vidutinė (iki 60 kg). Bulgarijoje varžovių svorio vidurkis buvo apie 73 kg. Finale kovojau su lenke, kurios svorio kategorija atitinka manąją.

Svorio skirtumas kovojant yra svarbus, jau 3–4 kg daug reiškia. Esu judresnė, nemėgstu statinės kovos. Kai varžovė sunkesnė, man lyg ir parankiau, nes ją apžaidžiu, bet sunkiau atlaikyti smūgius.

Bulgarijoje vykusiame čempionate įveikėte slovakę ir tris lenkes. Tai sutapimas ar tiesiog Lenkija turi daug stiprių sportininkių?

Taip sutapo. Lenkė, su kuria kovojau finale, pusfinalyje įveikė Gabiją Gudeliauskaitę. Finale galėjo kovoti dvi lietuvės. Čempionate dalyvavo tik sportininkai, tapę Europos čempionatų prizininkais savo svorio kategorijose arba absoliučioje kategorijoje. Varžybose rungėsi keturios lietuvės, trys lenkės, po vieną sportininkę iš Slovakijos, Ispanijos, Vengrijos, Rusijos, kitų šalių.

Lenkės yra pajėgios, pastaraisiais mestai jų lygis sparčiai kyla. Jos ir vengrės – pagrindinės mūsų konkurentės. Lietuviai stovi aukštai, o gal ir aukščiausiai.

– 2014 m. Azerbaidžane Europos čempionato finale susitikote su minėta G.Gudeliauskaite. Ji atliko neleistiną smūgį į galvą, atsidūrėte ligoninėje, tačiau buvote paskelbta čempione.

Man kumščiu netyčia pataikė į galvą, o tai draudžia taisyklės – negalima rankomis smūgiuoti į galvą. Patyriau nokautą, gydytojai neleido toliau kovoti. Varžovė buvo diskvalifikuota, o aš tapau nugalėtoja. Jei taip būtų įvykę kovoje iki finalo, nebūčiau galėjusi tęsti varžybų ir būčiau likusi be medalių.

Per dieną vyksta po 4–5 kovas. Kai veikia adrenalinas, nuovargis, visko gali atsitikti. Sportininkas, atliekantis neleistiną veiksmą, yra nubaudžiamas. Jam tai nėra nei malonu, nei naudinga. Mūsų karatė rūšis kilusi iš Japonijos, turime tam tikras tradicijas, filosofiją. Mes – ne gatvės mušeikos. Laikomės disciplinos, gerbiame varžovus ir teisėjus, žiūrovus.

– Kiek kartų per karjerą yra tekę patirti nokautą?

Tris kartus, stiprūs nokautai. Tai atsitiko po neleistinų veiksmų. Ar po tokių nutikimų nekyla minčių viską baigti? Jų kyla dažnai, ne tik po nokautų, bet ir po pralaimėtų kovų.

sport3

„Sportininkas, atliekantis neleistiną veiksmą, yra nubaudžiamas“

– Kaip save įveikiate ir vėl rengiatės kitoms varžyboms?

Sportas man suteikia dvasinės stiprybės, malonumą. Žiūrovai mato galutinį rezultatą, apdovanojimus. O kelias, kuriuo iki to einame, yra labai sunkus ir ilgas. Kol rengiamės varžyboms, patiriame daug nuosmukių. Kai pasieki maksimalų rezultatą, pajunti euforiją ir supranti, dėl ko tai darai. Kai tavo garbei groja Lietuvos himną, širdis virpa.

Prieš kiekvienas varžybas lydi baimė, gal teisingiau būtų sakyti – atsakomybė, slegiantis jausmas. Kai daug metų demonstruoji gerus rezultatus, natūralu, kad iš tavęs tikisi daug. Be to, į tave investuoja treneris, kuris stovi šalia. Jis yra nusipelnęs taip pat, kaip ir tu. Kai sekasi, sportininkas yra viršūnėje, o treneris kažkur šalia. Trenerius reikėtų labiau pagerbti. Be jų viso to nebūtų. Vienetai gali sportuoti ir pasiekti rezultatų vieni, be trenerių.

Atrodo, per daug metų sukaupi begalę patirties, kartais pasakau treneriui, kad jau žinau tai, ką jis man vėl pataria. Bet, kai yra treneris, nereikia atsikėlus galvoti: ką man šiandien padaryti. Sportininkas ir treneris turi būti tandemas, komanda. Jei atsiras trintis, jausiuosi viršesnė nei treneris – viskas baigta. Esu labai dėkinga savo treneriui Gediminui Varkalai.

– Treneriai laukia jau 7–9 m. vaikų. Jūs gana vėlai pradėjote treniruotis, tačiau pasiekėte puikių rezultatų.

Taip, pradėjau vėlai – beveik penkiolikmetė. Tuo metu karatė buvo tiesiog neįtikėtinas sportas, kurį galėdavai pamatyti tik per televizorių, įrašuose.

Niekada neplanavau tapti Europos čempione. Svajonė atrodė nepasiekiama. Kaip ir juodasis diržas. Bet eini, eini ir ateini. Kelias iki laimėjimų buvo ilgas. Vaikų varžybose nedalyvavau. Patyriau kelias traumas, bet po truputį tobulėjau. Pirmus medalius Europos čempionate laimėjau, jei gerai pamenu, 2005 metais.

Mūsų sporto šaka neturi prabangos atsirinkti sportininkų pagal fizines ypatybes, charakterį. Dirbama su visais, kurie ateina. Vėliau paaiškėja, ar vaikas turi charakterį, sugebėjimų įgyvendinti tikslus. Yra nemažai talentingų vaikų, kuriems reikia tik truputį padirbėti ir gali aukštumas pasiekti. Tačiau dažnai šie talentai po 3–4 m. ar pirmo medalio Europos čempionate pareiškia, kad viskas baigta, sportuoti nebenori. O vidutiniokas per savo darbą, norą, užsispyrimą pasiekia daugiau ir užsibūna šiame sporte.

– Ar kai kurių varžovių privengiate, baiminatės?

Man yra kitaip. Kartais sunku save motyvuoti, kai reikia kovoti su gerai žinoma varžove. Tada nebelieka adrenalino, nes viską žinau apie ją. O kai gaunu naują varžovę, su kuria nesu susitikusi ant tatamio, atsiranda vidinio azarto. Man lengviau kovoti su tokiomis sportininkėmis.

– Galbūt tikslesnis klausimas būtų: ar varžovės jūsų privengia?

Čia jų reikėtų klausti. Tačiau natūralu, kai eini kovoti su daug pasiekusia varžove, žinai, ką ji gali, atsiranda baimė. Kuomet ištraukiami burtai, visada analizuojame, su kuo būtų geriau susitikti. Bet vis tiek turi eiti kovoti, nesvarbu, kokia varžovė. Jei anksčiau esi nusileidusi tai sportininkei, viduje kažkas suvirpa, atsiranda baimės jausmas ir azartas, revanšo troškimas.

– Labai kukliai save vertinate. Jūs visada tokia kukli?

Taip. Aš kovoju tik ant tatamio, ten save realizuoju. Gyvenime man to nereikia.

– Kaip bendraujate su varžovėmis pasibaigus varžyboms?

Nejaučiame konkurencijos, pykčio. Mes suaugę žmonės, nebe vaikai. Skiriame varžybas ir laiką po jų. Nesame draugės, bet ir už kasų nesipešiojame. Jei pralaimėjai, turi pripažinti buvusi silpnesnė.

– Ar paauglystėje pagalvodavote, kad sportuosite tiek metų?

Viskas natūraliai išėjo. Esu įsimylėjusi šį sportą. Ir nesvarstau, ar dabar baigsiu, ar po kitų varžybų. Aišku, kai prasideda darbas prieš varžybas, rezultato siekimas, malonumo lieka labai mažai, nes iš savęs reikalauji daugiau. Nėra kada pasimėgauti kitais malonumais, negali praleisti treniruotės ir nueiti į filmą. Negali sau to leisti.

– Susimąstote ir apie karjeros pabaigą?

Kai man kalba apie metus, ir aš pradedu mąstyti apie tai. Bet vis dar turiu tikslų. Pasiekiu vieną, toliau matau kitą, dar noriu. Pernykščiame pasaulio čempionate man nepasisekė. Galėjau viską užversti ir baigti, bet tai atrodytų negražu, netinka taip baigti. Reikėjo save reabilituoti ir šiemet tai pavyko. Nežinau, kas toliau. Ilgalaikių svajonių nebeturiu. Žiūriu, ką realiai galima pasiekti. Dabar pasisekė, iškovojau kelialapį į pasaulio taurės varžybas, kurios vyks kitąmet. Visas pastangas skiriu tam.

– Kai ateis laikas baigti aktyvų sportą, imsitės trenerės darbo?

R. Guigos nuotr.

„Jautrumo negali parodyti varžovui“

Jau pradėjau šiemet. Kol kas patiriu naujų euforiškų išgyvenimų. Iki tol vis sakiau, kad tam nėra laiko, kai sieki aukštų rezultatų, o treniruočių begalė. Aš stengiuosi viską daryti nuoširdžiai. Negalėjau vaikams skirti daug dėmesio. Tačiau iš sporto neišgyvename, turime dirbti įprastus darbus.

– Tėvai baiminasi vesti atžalas į karatė treniruotes manydami, kad vaiką sudaužys, sulaužys rankas ir kojas. Ar traumos dažnos šiame sporte?

Manau, taip mąstyta seniau. Mūsų sporto šaka matoma, iš dvikovių sporto šakų populiariausia Lietuvoje. Galime pasigirti gerais rezultatais, rengiame didelius turnyrus visoms amžiaus grupėms. Traumų tikimybė komandinėse sporto šakose yra didesnė. O čia vaikai maksimaliai apsaugoti. Nėra taip, kad per pirmą treniruotę sustatome vaikus vieną prieš kitą ir liepiame muštis (juokiasi – aut. pst.). Viskas ateina pamažu. Turi išmokti A, paskui B. Jų treniruotėse daug žaidimo elementų, vaikai pradeda žaisti vienas su kitu, kad išmoktų nesužaloti, neužgauti.

– Vaikų darželyje dirbate kūno kultūros mokytoja. Ar vaikai supranta, kad nesate paprasta mokytoja?

Kai mane pamato spaudoje ar per televizorių, suvokia. Per darželio šventes rengiame parodomąsias programėles. Tuomet ir tėvai labiau supranta šį sportą. Po šio čempionato sulaukiau sveikinimų, vaikų žibančių akių, klausimų. Man tai malonu. Darželyje negaliu vaikų mokyti tik to, kas man labiausiai patinka. Juos supažindinu su visomis sporto šakomis. Siekiu, kad jie pamiltų sportą, norėtų judėti, tai nebūtų prievarta.

– Pati esate išbandžiusi ir kitas sporto šakas?

Mėgstu sportą, esu baigusi kūno kultūros studijas. Mokyklos komandoje žaidžiau krepšinį, prieš karatė mėginau ir tinklinį. Žiūriu daugelio sporto šakų varžybas.

– Esate stipri, valinga sportininkė. Ar būna, kad pravirkstate?

Be abejo. Nesigėdiju to: ar džiaugsmo ašara nuriedėjo, ar kažkas nepasisekė… Jei viską laikysi savyje, vieną dieną sprogsi kaip tiksinti bomba. Ar bus geriau? Apskritai esu iš jautresnių žmonių. Man treneris sakydavo nesuprantąs, kaip aš šiame sporte galiu būti ir dar tiek metų… Jautrumo negali parodyti varžovei. Treniruotėse visko nutinka. Mes ten kaip šeima, kartais nepavyksta suvaldyti emocijų.

– Kaip atsipalaiduojate? Gal žiūrite filmus su kovos menų akrobatu Jackie Chanu?

Kol nesportavau, jo filmus mačiau kitomis akimis (juokiasi – aut. pst.). Paskui supranti, kad iš tiesų viskas yra kitaip. Bet tikrai žiūriu tokius filmus. Man apskritai patinka lengvo siužeto juostos, komedijos, nesukeliančios įtampos, streso, nes šių dalykų ir taip daug patiriame. Laisvalaikio norisi ramesnio.

Ramūno Guigos nuotraukos

sk_logo_rgb_web

Vertinimo dar nėra.
Prašome palaukti

3 Komentarai

  1. Interesting blog! Is your theme custom made or did you download it from somewhere?

    A theme like yours with a few simple adjustements would really make my
    blog stand out. Please let me know where you got your theme.
    Bless you cheap flights 31muvXS

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti
  2. Wonderful items from you, man. I’ve take into accout your stuff previous to and you are just
    too great. I really like what you have obtained right here, really
    like what you’re saying and the best way during which you are saying it.
    You are making it enjoyable and you still take care of to keep it sensible.
    I can’t wait to read far more from you. This is actually a wonderful web
    site. 31muvXS cheap flights

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti
  3. When I initially commented I clicked the „Notify me when new comments are added“ checkbox and now each time a comment is added I get several e-mails with the
    same comment. Is there any way you can remove me from that service?
    Thanks a lot! adreamoftrains hosting services

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

dvidešimt + 17 =