Pradžia » Įvairenybės » Gyvūnų globėjos svajonė – prieglauda gaidžiams

Gyvūnų globėjos svajonė – prieglauda gaidžiams

By VLmedicina.lt │adiena.lt

Dalia Šimkutė

Vilniaus rajono Vindžiūnų kaime gyvenanti Asta Ivaškevičiūtė – viena iš nedaugelio lietuvių, vienuolika vištelių ir septynis gaidžius auginanti ne dėl kiaušinių ar mėsos, o iš meilės jiems. Naujųjų – Ugninio Gaidžio – metų išvakarėse, pasakodama apie savo augintinius, ji pabrėžė, jog gaidžiai – ne agresyvūs, o intelektualūs, meilūs ir švelnūs paukščiai, gebantys užmegzti ir palaikyti su žmogumi ryšį.

Asta Ivaškevičiūtė su gaideliu Kinaru Asmeninio archyvo nuotr.

Asta Ivaškevičiūtė su gaideliu Kinaru Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl nusprendėte auginti vištų ir gaidžių pulkelį?

Persikrausčiusi į kaimą, norėjau auginti povus, nors nesu turėjusi net kanarėlės, neišmaniau apie paukščius, todėl artimas bičiulis padovanojo dvi višteles ir gaidį, kad pasimokyčiau, o paskui galėčiau įsigyti ir povus. Bet kuo daugiau stebiu šias nuostabias būtybes, tuo labiau žaviuosi jomis, povų jau nebenoriu.

Aš nevalgau mėsos, žuvies, kiaušinių, todėl neturiu tikslo iš jų gauti jokios kitos naudos, išskyrus bendravimo malonumą. Tad mane kamavo klausimas, kur dėti kiaušinius. Nusprendžiau taikyti užsienio ūkio gyvūnų prieglaudų įkūrėjų praktiką – juos atiduoti vištoms.

Kuo šie paukščiai ypatingi?

Žmonės, kurie vieni kitiems sako: „kvaila kaip višta“, išties jų nepažįsta. Tai intelektualūs, bendraujantys, smalsūs paukščiai, gebantys su žmonėmis užmegzti artimą draugystę.

Jei žmonės sugebėtų atidžiau į jas pasižiūrėti, labai greitai įsitikintų, jog ne taip jau daug kuo skiriasi nuo daugelio mėgstamų šunelių ar kačiukų. Vištos yra socialios, bendraujančios, jas netgi galima išdresuoti! Jei žmogus bendrauja su višta ar gaidžiu, jie žino savo vardą, gali pašaukti atbėgti.

Kiekvienas paukštis – išskirtinė asmenybė. Gaidžiai retkarčiais ima šokti vienas prieš kitą savo „vyriškus“ šokius, tačiau žąsinas negali pakęsti peštynių, todėl tuoj bėga išskleidęs sparnus juos išskirti.

Lietuvoje esu viena iš nedaugelio, kurie augina vištas ne dėl kiaušinių, mėsos ar plunksnų. Be manęs, taip pat juos laiko Viktorija Naujokaitė bei Edvardas Stalionis – gyvūnų prieglaudos „Trys paršeliai“ įkūrėjai. Viktorijos dėka daug sužinojau apie šiuos paukščius. Pasirodo, vištos yra vienos iš labiausiai žmonių sužalotų gyvūnų. Jų pirmtakai gamtoje gyvena apie 30 metų ir per metus padeda apie 10 nedidelių kiaušinukų, o žmogaus išveista višta – 300 didelių kiaušinių. Net tada, kai ji auginama ne mėsai, kiaušiniams ar veisimui, sudarytos palankios sąlygos, retai kuri išgyvena ilgiau nei 3-4 metus, nes jų reprodukcinė sistema dėl tokio nenormalaus kiaušinių dėjimo susidėvi ir „išeina iš rikiuotės“. Užsienyje vištų globėjai deda joms specialius implantus, kad sustabdytų nenormalų kiaušinių dėjimą ir šiuo būdu apsaugotų organizmą nuo susidėvėjimo. Su jais vištos gali gyventi gerokai ilgiau, visavertį gyvenimą. Lietuvoje taip pat jau yra veterinarijos gydytojų, galinčių atlikti tokią operaciją. Aš ir saviškėms norėčiau tokius implantus įdėti, bet tai brangu, kol kas neturiu tam lėšų.

O gaidžiai, beje, gali gyventi ilgai, kiek žinau, seniausias užsienyje gyvenantis paukštis jau skaičiuoja 17 metus.

Turiu ir veislinių vištų bei gaidžių, bet nusprendžiau juos ne pirkti ar, juo labiau, veisti, o priimti tada, kai reikia išgelbėti. Nors gaidžiai gali išgyventi ilgiausiai, tačiau jų gyvybė verta mažiau nei vištos, todėl būtent jie dažniausiai ir ieško naujų namų. Tiesą sakant, svajoju įkurti gaidžių prieglaudą, kurių yra užsienyje.

„Įprasta galvoti, kad žąsys yra agresyvios, bet manosios paneigia šį stereotipą“ Asmeninio archyvo nuotr.

„Įprasta galvoti, kad žąsys yra agresyvios, bet manosios paneigia šį stereotipą“, sako Asta .

Deja, ne visur šie paukščiai gyvena išskirtinėmis sąlygomis, patiria žmonių meilę.

Taip, noriu atkreipti dėmesį, kad paukštynuose vištos laikomos A4 popieriaus lapo dydžio erdvėje, be saulės ir gryno oro, ant metalinių grotų. Nuo tokių sąlygų, sukurtų tam, kad jos dėtų kuo daugiau kiaušinių, organizmas susidėvi per pusantrų metų ir jos nugaišta arba nužudomos dėl sumažėjusio produktyvumo.

Kaimuose, kur esą vištos gyvena geriau nei paukštynuose, susižeidusios jos patenka į puodą arba vaikšto žaizdotos, negydomos, kentėdamos skausmus. Net toks paprastas dalykas kaip kojų priežiūra, apsauga nuo erkučių yra mažai kam žinoma ir dažniausiai negydoma.

O mėsinės vištos yra taip genetiškai deformuotos, kad net ir išgelbėtosios dažniausiai turi sveikatos problemų, todėl joms reikia taikyti labai griežtą dietą, nes dėl antsvorio gali sunegaluoti kojos, širdis.

Meilė gyvūnams Jums įgimta?

Taip, aš visada buvau artima gyvūnams. Mama pasakojo, kad po lietaus vėluodavo nuvesti į darželį, nes nuo šaligatvio rankiodavau sliekus ir pernešdavau juos į saugią vietą – ant pievutės. Aš prisimenu susirūpinusiais veidais lekiančius žmones, kurie nežiūri sau po kojomis, traiško vargšus sliekus.

Gerbiu kitų gyvybę, jų teisę į gyvenimą, tad kartą tvarte radusi sužeista letenėle pelytę, nuvežiau į veterinarijos kliniką. Pažįstamas, sužinojęs apie tai, nusistebėjęs paklausė, kodėl tai darau, juk pelių yra tiek daug! Jų daug, tačiau kiekvienai gyvenimas yra vienas.

Jūsų ūkyje užuovėją rado ne tik paukščiai?

Dar turiu du šunis – Guziką ir Reksą. Abu išgelbėti iš asocialios šeimos, gyvenančios kaime, kuriame valkataujantys šunys pramogos dėlei yra pakariami arba pririšami prie mašinos bamperio ir velkami, kol padvesia… Laikau ir buvusius benamius – dvi kates bei du katinus: vyriausiajai Taigai – jau apie 15 metų, kiti – Sirijus, Mikė Pūkuotukas ir Saga.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manote, kokie bus sausio 28 d. stoję Ugninio Gaidžio metai?

Tikiuosi, kad jie bus išskirtiniai tuo, jog bent dalis žmonių nuspręs gyventi taikiai, gerbdami kitų gyvų būtybių teisę į jų gyvybę, į jų saugų gyvenimą.

Aš tikiu, kad visi žmonės yra geri. Juk, kad ir kaip jie maitintųsi, nė vienas savo vaikų nesiunčia į daržą paskinti krapų, o pakeliui nukirsdinti vištą, papjauti paršiuką. Atvirkščiai, visi stengiasi apsaugoti savo atžalas, kad nepamatytų, kaip žudomi gyvūnai. Pirmas mūsų visų instinktas, pamačius veršiuką, paršiuką ar viščiuką, yra jį paglostyti, o ne nugalabyti.

vlmedicina-logotipas

Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 1
Prašome palaukti

Komentarai

  1. I am really loving the theme/design of your web site.
    Do you ever run into any internet browser compatibility issues?
    A few of my blog audience have complained about my website not operating correctly
    in Explorer but looks great in Firefox. Do you have any suggestions to help fix this problem?

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

devyniolika − 5 =