Pradžia » Gyvenimas » Vladimiras Frolovas: Artistas - tarsi prostitutė

Vladimiras Frolovas: Artistas - tarsi prostitutė

By Svajūnas Sabaliauskas │ adiena.lt

 

Dainininkas Vladimiras Frolovas

Vienas žinomiausių ir populiariausių Ukrainos liaudies artistų Vladimiras  Frolovas yra išeivių iš Lietuvos palikuonis. Artistas didžiuojasi savo litvakiškomis šaknimis ir sutiko duoti itin atvirą interviu.

Su populiariu artistu kalbamės jo erdvioje grimerinėje Akademiniame Michailo Vodianovo Odesos muzikinės komedijos teatre (Одесский академический театр музыкальной комедии имени Михаила Водяного).

Pokalbiui įpusėjus prie mūsų prisijungė ir V. Frolovo žmona, nusipelniusi Ukrainos artistė Viktorija Frolova, kuri teatre repetavo naują vaidmenį spektaklyje „Naktis prieš Kalėdas“.

  • Gerbiamas artiste, jūsų teatre žiūrėjau spektaklį „Smuikininkas ant stogo“, kuriame atlikote pagrindinį Tevje vaidmenį. Spektaklyje nuskamba jūsų sakoma frazė: „Jeigu mesi akmenį, jis visuomet pataikys į žydą“.  Ar jums asmeniškai teko įsitikinti šios frazės teiginiu?
  • Gimiau Odesoje. Niekada nesusidūriau su šiuo antagonizmu. Čia visuomet gyveno daug žydų. Tik pavardę turėjau pasikeisti. Gimiau ne Frolovu. Frolovu tapau, paėmęs pirmosios žmonos pavardę. Goldatas – mano buvo pavardė. Ir žiūrovas vienuolika metų mane šia pavarde šiame teatre žinojo.

1976 metais pavardę pakeičiau į Frolov‘o. Su būsima žmona susipažinome ir pamilome vienas kitą, kai mokėmės pirmajame Motvėjaus Ošerovskio surinktame kurse Odesos teatrinėje mokykloje.

Kai buvau mažas, mano klasės draugas dėl mano žydiškos kilmės erzindavo. Jo pavardė buvo Saloid. Labai, sakyčiau, žydiška pavardė. Id – tai juk žydas (juokiasi – aut.pst.) Tai šeštoje klasėje jį taip primušiau, kad mane net laikinai  išmetė iš mokyklos.

V. Frolovas spektaklyje „Smuikininkas ant stogo“

  • O kodėl reikėjo pasikeisti pavardę?
  • Buvo kelios priežastys. Sovietų Sąjungoje su ankstesne pavarde būtų gana sunku padaryti karjerą. Mano kandidatūrą 1987 metais teikė nusipelniusio artisto vardui. Vietoj šio vardo man ir dar dviems mano tautybės artistams, kurių nebėra gyvųjų tarpe, įteikė Aukščiausiosios Tarybos pagarbos raštą. Paklausiau, ką šis raštas suteikia, kokias privilegijas teikia, man tuomet M. Vodianovas atsakė: „važiuoji traukiniu, pusiaukelėje išlipi pasivaikščioti į peroną, pamatai, kad pilsto karštą vandenį, tai jo ir gali paprašyti“ (juokiasi – aut.pst.). Ir po dvidešimt penkerių metų mano kūrybinės veiklos teatre, 1993-aisias, man buvo suteiktas Ukrainos nusipelniusio  artisto vardas. Liaudies artisto vardas buvo suteiktas dar po šešerių metų, tai mūsuose labai greitai.
  • Teatre teko girdėti, kad jūsų šeimos istorija verta romano.
  • Esu trečios kartos odesietis. Žydų pasaulyje yra labai garsi litvakų linija. Aš pagal tėvo liniją jai priklausau. Tėvo šeima į Odesą atvyko iš Lietuvos XIX amžiuje. Mano tėvas anksti vedė, turėjo didelę šeimą, augino keturis vaikus. Vyriausiasis sūnus išėjo į armiją karui dar neprasidėjus, bet taip iš jo negrįžo, žuvo ties Staliningradu. O likę trys vaikai, kartu su jo žmona, buvo sunaikinti čia, Odesoje.

Mano mama iki karo buvo tėčio kaimynė. Taip pat buvo ištekėjusi, kai vyko evakuacija, ji buvo nėščia. Pagimdė dukrą, kuri ilgai neišgyveno. 1946 metais ji ir mano tėtis sugrįžo į Odesą. Ir aš 1948 metais gimiau. Tad toks likimas. Neturiu brolių nei seserų, nes naujoje šeimoje buvau vėlyvas vaikas. Tėtis kažkada pasakė mamai: „noriu, kad mano sūnų žinotų visas pasaulis“. Juk buvau paskutinis jo vaikas. Niekada nepasakojo apie mano brolius, nors aš apie juos ir neklausinėdavau.

Vladimiras ir Viktorija Frolovai pamilo vienas kitą „eidami“ iš spektaklio į spektaklį

  • O teatras jūsų gyvenime juk taip pat, galima sakyti, likimo lemtas.
  • Mano dėdė iš tėvo pusės vadovavo pokarinės Odesos muzikiniam teatrui. Su mama eidavome žiūrėti spektaklių. Tad įsimylėjau teatrą ir operetės žanrą, kuriame galima ir vaidinti, ir improvizuoti, ir dainuoti. Mokykloje buvau pagrindinis dainuotojas. Į teatrą atvažiavo 1964 metais surinktas eksperimentinis kursas jaunuolių, kuriems buvo po penkiolika šešiolika metų. Pradžioje buvo planuojama, kad tai bus jaunimo teatras. Bet valdžia leidimo nedavė, kursas subyrėjo. Kas tapo artistu kas ne. Ir dvidešimties metu aš tapau šio teatro artistu. Tad greitai bus 50 metų, kai dirbu šiame teatre.
  • Lietuvai atgavus nepriklausomybę, neliko artistų, kurie turėtų liaudies artisto vardą. Maestro, o ką reiškia Ukrainoje liaudies artistas, ar nusipelnęs artistas. Atlyginimas didesnis, ar tai tik pagarbos ženklas?
  • Apie artistų atlyginimus geriau nė nekalbėti. Kol dolerio ir grivinos kursas buvo vienas prie aštuonių, tai buvo galima gyventi. Kai tapo vienas prie dvidešimt kelių, sunku. Atlyginimai liko tokie pat, jie neindeksuoti. Na, pavyzdžiui už liaudies artisto vardą duodamas 40 procentų priedas. Tarkim, jei dirbi Nacionaliniame operos teatre, tai atlyginimas yra tris kartus didesnis, o dar jei ir 40 procentų priedas, tai ir visai neblogai.
  • Kokia situacija dabar pačioje Odesoje ir Ukrainoje. Rusija bando sakyti, kad Ukraina „ukrainizuojama“, kad prievarta verčiama kalbėti tik ukrainietiškai.
  • Niekada neturėjau problemų dėl ukrainiečių kalbos. Mano vaikystėje Odesa kalbėjo rusiškai, jidiš, ukrainietiškai, moldaviškai. Odesa specifinis miestas, visuomet gyvenęs savo gyvenimą. Antra vertus, dabar labai daug žmonių išvyko gyventi į kitas šalis. Man pačiam nepatinka, kai kas nors verčia ką nors daryti per prievartą. Mano vaikai gyvena užsienyje. Sūnus gyvena Vokietijoje, dukra – Amerikoje. Žinoma, tai nebe ta žydiška Odesa. Į ją atvyko daug žmonių iš apylinkių, kitų miestų. Žinoma, daugiau žmonių kalba ukrainietiškai, kai kuriems tai nepatinka, o kai kas džiaugiasi.
  • Esate žinomas veidas, jei gyventumėt Lietuvoje, nenustebčiau, jei kokia partija kviestų į savo gretas sąrašui papuošti. Nesulaukėte pasiūlymo iš kurios nors partijos tapti kandidatu ir eiti į politiką?
  • Kol kas niekas nekvietė. O ir savo nuomonę turiu, kuri gal ir grubiai skamba: artistas – tarsi prostitutė, sumokėjo klientas, jam ir atidirba, sumokės kitas ir kitam atidirbs. Kodėl taip sakau? Paaiškinsiu. Vyko pas mus ne vieneri rinkimai. Vieni artistai agitavo balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. O kai ateidavo kiti rinkimai, jie palaikydavo kitą, o su buvusiuoju tapdavo nesutaikomais priešais. Artistas, mano nuomone, turi laikytis kuo toliau nuo politikos. Arba turi pasirinkti: politikoje ar mene esi.

Vladimiras Frolovas (antras iš kairės) puikiai atsimena minutes, kai teko laimė vaidinti su legendiniu Michailu Vodianovu (trečias iš kairės) vienoje scenoje

  • Galėtumėte gyventi emigracijoje?
  • Turėčiau kur gyventi užsienyje. Bet esu rusakalbis artistas, galima parengti programą ir su ja gastroliuoti, susitikti su draugais. Bet visada gyventi nenorėčiau. Mano anūkai kalba ir rusiškai, ir angliškai. Amerikoje gyvena trys mano anūkai. Vyriausias anūkas Viktoras dar gimė Odesoje, jis kalba ir rusiškai ir angliškai. Vidurinioji anūkė, kalba tik angliškai, nes dukros antrasis vyras kategoriškai nesutiko, kad vaikas mokytųsi rusų kalbos, tad su ja Evelina tik „ailavju“, „aikisju“. Ir viskas. Na, o trečiasis dukros vyras neprieštaravo, kad Nikita kalbėtų rusiškai, tai su mažuoju kalbamės ir rusiškai ir angliškai. Manau, kad vaikas tik laimingesnis, mokėdamas kelias kalbas.
  • Tai visi anūkai užsienyje?
  • Vienas iš pirmosios santuokos gyvena Odesoje, dar kitas – Miša gimė Vokietijoje. Aš po skyrybų turėjau sūnų, o mano antroji žmona – dukrą. Turime bendrus penkis anūkus.
  • Jūs bičiuliavotės su Vodianovu? Apie šį aktorių legendos sklando. Gal kokią galite ir jūs papasakoti?
  • Kad artimi draugai buvome, nepasakyčiau. Su juo apvažiavome kelis kart visą tuometinę Sovietų Sąjungą: nuo Pabaltijo iki Kazachstano, jau nebeminint Piterio ar Maskvos. Spektakliai, kuriuose vaidino Vodianovas rinkdavo sales, kuriuose tilpdavo 6-7 tūkstančiai žmonių. Oktiabrsko salėje Piteryje mes po mėnesį gastroliuodavom ir būdavo pilnos salės. Kai gastroliuodavome Maskvoje, spektaklius rodydavome operetės teatre, tai bilietų žmonės klausinėdavo net prie Lenino mauzoliejaus Raudonojoje aikštėje. Štai koks buvo mūsų Odesos teatras! Žmonės labai mylėjo Vodianiovą. Net po jo mirties, kai kurie žmonės dar kelius metus ėjo prie kasos ir klausė: kada vaidins Vodianovas, nes, turbūt, nebuvo girdėję apie jo mirtį.

Su Vodianovu buvome kolegos. Kartą jaunystėje paklausiau: kiek vaidinsiu mažas roles, noriu didelio vaidmens. Tuomet jis pasakė man frazę, kurią atsimenu visą gyvenimą: „ko tu erzinies, ko esi nepatenkintas? Džiaukis, tu vaidini su pačiu Vodianovu!”

Ir tai jis sakė tarsi apie kitą, o ne apie save (juokiasi – aut. past.).

Tai buvo didis menininkas, bet labai paprastas žmogus.

  • Teatre vaidinate beveik penkiasdešimt metų. Sakykite, ar teko kada pasinaudoti savuoju populiarumu?
  • (juokiasi – aut. pst.) Važiavau automobiliu, viršijau greitį. Sustabdė pareigūnas. Sakau, kad esu scenos žmogus, kad liaudies artistas. O pareigūnas atsako: „na ir kas, kad esate artistas, va būtumėt deputatas, kita kalba būtų“.

Žinoma, malonu, kai mane atpažįsta gerbėjai, bet žinomumu niekada nesinaudojau.

Dainininkas V. Frolovas

  • Žydų tautybės Lietuvos rašytojas Grigorijus Kanovičius yra pasakęs, kad jo tėvas buvo tikintis tada, kada to reikėdavo. O koks jūsų santykis su Dievu?
  • Tėvas eidavo į sinagogą, o aš? (šypsosi – aut. pst.) Per žydiškas šventes nevalgau kiaulienos. Mano žmona rusų tautybės, tad švenčiame ir žydiškas, ir krikščioniškas šventes.

Į grimerinę pertraukos metu užsuko Vladimiro žmona Viktorija, tad uždaviau jai kelis klausimus apie sutuoktinį.

- Mieloji Viktorija, prisipažinkite, kodėl jums patinka Frolovas?

- Mes kartu mokėmės teatrinėje mokykloje. Kartu repetuodavome, šokdavome, konsultuodavomės. Jis buvo labai gražus (šypsosi – aut. pst.). Aš turėjau savo šeimą, jis savo. Bet dirbome viename teatre, vis kartu vaidindavome, vaidindavome, partneriavome. Ir netikėtai jį pamilau…

- O kaip jūs sutariate?Ne scenoje, gyvenime?

- Galime susipykti dėl nieko kaip italai, bet pasibučiuojame ir vėl viskas gerai.

- Anūkus lankote Majamyje, tikite, kad jie sugrįš į Odesą ir visa šeima bus kartu?

- Ne, jie negrįš į Odesą. Jiems reikia vakarietiškos tvarkos, kurios čia nėra. Daug žmonių, išvykusių iš Odesos, sako, kad niekada čia nebegrįš… Visuomet sakau, nereikia galvoti apie blogus dalykus, o stengtis juos priimti, kaip gerus… Tad mes su vaikais susitinkame užsienyje. Turiu išbėgti į repeticiją. (šypsosi ir išbėga – aut. pst.).

- Ukraina vėl kryžkelėje. Kaip manote, ar ji turi stoti į NATO, Europos Sąjungą?

- Karas yra blogai. Žūva žmonės ir likimai. Norisi stabilumo, kad žmonės jaustųsi saugiai, turėtų darbą, gautų atlyginimą. Norisi, kad būtų pilni teatrai žmonių. O dabar kiekvienas tempia paklodę į save ir sako, kad bus geriau. Tad kuo tikėti? Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, Sirijoje, yra pasaulio perdalinimas. Dabar Ukrainoje visi nori būti nepriklausomi. Nuo ko nepriklausomi, nežinau.

Anksčiau pas mus dirbo gamyklos, atvažiuodavo daug turistų ir poilsiautojų. O dabar sanatorijos parduotos, gamyklos „privatizuotos“. Tad tikrai sunku prognozuoti, kas artimiausiu metu su mumis bus.

Akademinio Michailo Vodianovo Odesos muzikinės komedijos teatro nuotr.

 

 

 

Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 1
Prašome palaukti

3 Komentarai

  1. Aw, this was an exceptionally nice post. Spending some time and actual effort
    to generate a good article… but what can I say… I hesitate a whole lot and
    don’t manage to get anything done.

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti
  2. Actually no matter if someone doesn’t know then its up to other visitors that they will help, so here it happens.

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti
  3. My brother recommended I might like this web site. He used to be entirely right.
    This submit actually made my day. You can not believe just how
    much time I had spent for this information! Thank you!

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

4 × du =