Pradžia » Aktualus komentaras » Aš, homo (anti)sovieticus

Aš, homo (anti)sovieticus

By bluevis4_litva

Laimantas Jonušys

Laimantas Jonušys

Ką reiškia būti tipiškam sovietinių laikų inteligentui, tarkim, homo sovieticus, visada anuomet svajojusiam apie kitą, geresnį, visų pirma dėl to, kad laisvą, pasaulį, esantį už geležinės uždangos? Ir neišvengiamai šį tą perėmusiam iš to meto įpročių – dažniausiai smulkių ir sunkiai sąmoningai suvokiamų.

Daug kam tai reiškia daugelį dalykų, bet man visų pirma tai reiškia aiškiai įsisąmoninti sovietinės valstybės patirtį siekiant ją paneigti. O svarbiausia – tai reiškia vertinti LAISVĘ, pliuralizmą, galimybę rinktis ir įvairovę. Taip pat, beje, ir prekių pasirinkimo gausą.

Sovietmečiu aplinkui mane daugelis pirkdavo juodojoje rinkoje firminius džinsus už 110 rublių (turbūt daugiau kaip už du trečdalius vidutinės mėnesio algos), ir aš juos supratau, bet pats niekada tokių dalykų nepirkau ir nesvajojau pirkti, nes man tai nebuvo laisvės ir pasirinkimo dalykas – tai buvo vergavimo sunkiai pasiekiamai materijai dalykas.

Nors ir kaip būčiau nepatenkintas, kad prekyboje maža privataus verslo, kad jis susitelkęs tik turguose bei kioskuose, o ne krautuvėlėse prie mano namų (kaip yra į vakarus nuo Lietuvos), bet niekada neapgailestausiu, kad egzistuoja prekybos centrai ir supermarketai, kuriuose prekių pasirinkimas yra ne dešimt, o šimtą kartų didesnis, negu buvo sovietmečiu. Niekada nesugebėsiu to laikyti blogybe, nes esu homo (anti)sovieticus, ir niekada manęs niekas neįtikins, kad prekių stygius yra geriau negu prekių gausa.

Taip pat ir, nors dabar žmonės skaito daug mažiau negu sovietmečiu, manęs niekas neįtikins, kad gerų knygų pasirinkimo gausa yra blogiau negu jų stygius ir cenzūra (tebus banalybė paminėti inteligentui homo sovieticus visada geistas galimybes žiūrėti kokius nori filmus, lankyti parodas ir keliauti kur norisi).

Niekada nepritarsiu beveik jokiems prekybos ribojimams, t. p. ir prekybos laiko, nes man tai primena sovietmetį, kai parduotuvės dirbdavo labai ribotu laiku ir turėdavo valandos pietų pertrauką, per kurią būdavo uždarytos.

Aš galiu suprasti, kodėl Skandinavijos šalyse smarkiai apribotas alkoholio prieinamumas, bet man tai visada primins sovietmečio laisvės ribojimą, t. p. laisvės pirkti, ką noriu ir kada noriu, ir visada tai atrodys kaip daugumos žmonių laisvės ribojimas dėl mažumos keliamų problemų.

Nes man atrodo, kad pastaruoju metu, vis gausėjant valstybės reguliavimui ir draudimams bei ribojimams, palengva užmirštama LAISVĖ kaip labai svarbi vertybė. Jeigu buvo rimtai užsimota drausti rūkyti balkonuose ir net prie namų, tai rodo, kad cerberiškas draudimų mentalitetas jau pažeidęs dalies politikų ir dalies visuomenės sveiką protą.

Be abejo, šia prasme esu liberalas, bet reikšminga prasme – iš neigiamos homo sovieticus patirties atsiradęs liberalas, pasiilgęs laisvės visomis jos apraiškomis. Kai kuriais atžvilgiais esu konservatorius, bet tik pozityviąja, o ne negatyviąja prasme. T. y. esu už tai, kad valstybė skatintų tradicinę šeimą, bet teigimu, o ne kokiais nors draudimais, pvz., materialiniu vaikus auginančių šeimų skatinimu ir t. t.

Esu už sąžinės laisvę ir, skirtingai nei buvo sovietmečiu, manau, kad Bažnyčia neturi būti uždaryta bažnyčiose, ji turi laisvai skleisti savo tikybą ir moralinius principus visai visuomenei; ir visai pritariu, kad Katalikų Bažnyčios išskirtinis statusas būtų praktiškai (nors ir ne įstatymiškai) apreikštas įvairiuose lygmenyse (nedraudžiant ir neskriaudžiant kitų tikybų), nes jeigu apie 80 proc. gyventojų save laiko katalikais, kad ir kokiais nominaliais, tai pagal demokratijos principus daugumos nuostatų turi būti paisoma. Bet tai visai nereiškia, kad turėtumėm tapti teokratine valstybe, todėl visų žmonių laisvės ribojimas, pvz., abortų draudimas, negali tapti laisvos šalies politika.

Bet, padaręs šią išlygą, vėl grįžtu prie LAISVĖS – prie visų laisvės apraiškų, kurių nebuvo sovietmečiu. Ir vėlgi, kaip homo (anti)sovieticus, esu už kuo didesnę laisvę visose sferose. Jeigu man kas sakys, kad pagal mano logiką reikia leisti vairuoti automobilį girtiems, tai čia nubrėšiu aiškią ribą: negalima leisti to, kas gali kelti grėsmę žmonėms, ir jokia laisva valstybė to neleidžia, bet tik totalitarinė valstybė ieško visų galimybių drausti suaugusiam žmogui suklysti savo nenaudai.

Laisvės principas turi būti taikomas ir mažumoms. Prastas pilietis, pripažįstantis tik tas laisvės apraiškas, kuriomis pats naudojasi. Turėtų būti laisvė (teisė) sudaryti oficialią vienalytę partnerystę. Man, kaip išgyvenusiam sovietinę patirtį, nėra priimtinas valstybės kišimasis draudimais į privataus gyvenimo sferas, taip pat ir į seksualinių santykių sritį, kai suaugę žmonės turi savanoriškus lytinius santykius, net jeigu tai lydi finansinis sandoris (kad ir kaip tai gali būti smerkiama moraliai).

Kai man sako, kad mes, apriboti sovietinės patirties, be reikalo atmetame marksizmą ir daugelį kairiosios politikos gėrybių, aš sakau, kad atvirkščiai – mes, turėdami tą baisią patirtį, kurios neturėjo kairuoliškai nusiteikę vakariečiai, galime aiškiai suprasti tai, ką būtina atmesti, o tai anaiptol ne visą kairiąją politiką, bet didelę jos dalį, tarkim, tą, kuri dešimtmečius arba tiesiogiai pataikavo, arba nuolaidžiavo mus okupavusios Sovietų Sąjungos užmačioms, tuos visus tariamai geranoriškus naivuolius ir naudingus idiotus, kurie, pvz., agitavo už vienašališką Vakarų branduolinį nusiginklavimą (CND – Campaign for Nuclear Disarmament), o tai faktiškai būtų reiškę kapituliaciją prieš iki dantų apsiginklavusią, mus okupavusią Sovietų Sąjungą, kurioje ta pati aktyvi agitacija už branduolinį nusiginklavimą buvo absoliučiai neįmanoma, nes už ją tegalėjo būti vienintelė galutinė pasekmė – kalėjimas, – nors šios kampanijos veteranai Vakaruose iki šiol didžiuojasi savo veikla ir neretai moko mus, kaip gyventi.

Kovo 11-osios proga verta pridurti, kad esu Lietuvos patriotas. Dėl to nematau jokio pagrindo kiek nors didžiuotis arba girtis, arba moralizuoti. Veikiau esu patriotas egoistas. Man tiesiog asmeniškai čia maloniau gyventi nei bet kur kitur (nors pakeliauti svetur yra itin įdomu ir verta). Man čia sava. Ši šalis man kaip, tarkim, savo šeima – artimieji tiesiog artimesni negu svetimi žmonės. Bet taip pat giminiškai artimi žmonės kartais gali erzinti, kelti pyktį ir nepasitenkinimą.

Knutas Skujeniekas sakė: „Man daug kuo gali nepatikti latvių tauta, bet vienas dalykas yra svarbus: šita tauta yra mano. Kitos neturiu ir neturėsiu. Be to, ačiū Dievui, turiu savo žemę po kojom ir savo valstybę. Ar ji atsilikusi, ar išsivysčiusi, tai neturi lemiamos reikšmės – tokioje privalau gyventi, tokioje ir gyvenu.“

Mano šalis man priimtina ne vienodai mąstančių žmonių užsisklendimu, o įvairove. Pažįstu kai ką, kas laiko save ne patriotu, o pasaulio gyventoju, bet dėl to neniekina Lietuvos, o tiesiog gyvena ir mąsto savaip. Kiekvienai tautai reikia savaip mąstančių žmonių, metančių iššūkį, gyvenančių kitaip. Jie niekada nesudarys daugumos, bet tik tvirta, savimi pasitikinti tauta gali tokius suvokti kaip praturtinimą ir paįvairinimą, o ne bukai atstumti.

Esu patriotas, bet manęs nežavi tie patriotai, kurie nugrimzdę į praeitį ir apkerpėjusiuose apkasuose tebekovoja seniai laimėtus mūšius. Vis dar kovoja už Vilniaus krašto priklausymą Lietuvai, bijo w raidės, apskritai bijo visko „ne savo“, Europos, pasaulio, gėjų, visų naujovių, mano, kad lietuvių kalba nyksta, nori už milijonus statyti Tautos namus.

Su Tautos namais apskritai yra nesusipratimas – tai tiesiog anachronizmas. Ši idėja kilo XX a. pradžioje, kai Vilniuje nebuvo jokio lietuviško teatro pastato, bibliotekos, muziejaus ir t. t. Tautos namai turėjo tapti lietuviškų kultūrinių institucijų užuomazga ir branduoliu. Dabar tai tiesiog nereikalinga.

Sovietmečiu būti Lietuvos patriotu buvo draudžiama – leista būti tik „Žalgirio“ patriotu, o viešai reikėjo privalomai garbinti okupantus. O aš esu homo (anti)sovieticus, patyręs gyvenimą sovietmečiu, įsisąmoninęs šią patirtį, paneigęs ją ir siekiantis priešingybės. Ir niekas manęs neįtikins, kad nelaisvė geriau už laisvę.

Laimantas Jonušys yra literatas, vertėjas,  šis jo straipsnis buvo  spausdintas „Šiaurės Atėnuose“.  

 

Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 1
Prašome palaukti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

dešimt + keturi =