Lietuvos skola – grėsmė nacionaliniam saugumui?

Įprasta šalių nacionalinį saugumą sieti su išorėje slypinčiais pavojais ar terorizmo grėsme.

Prieš tris mėnesius Pilietinės visuomenės instituto užsakymu atliktoje apklausoje („Spinter tyrimai“) lygiai trečdalis apklausiamųjų nurodė, kad pagrindinė grėsmė visuomenės saugumui yra emigracija, o kiek daugiau kaip ketvirtadalis – pajamų nelygybė bei socialinė atskirtis.

Rusijos grėsmę, kaip didžiausią pavojų, įvardijo 15 procentų respondentų, tarptautinio terorizmo – 13 procentų, 0 migrantų antplūdį (apklausoje tai buvo įvardinta kaip „nevaldoma pabėgėlių krizė“) – 9 procentai.

O štai Lietuvos valstybės skolos, didėjančios kiekvieną mėnesį, savaitę, dieną, valandą, minutę niekas neskuba įvardinti kaip grėsmės šalies nacionaliniam saugumui. Ne tik gyventojai, bet ir valdžia. Dabartinė, buvusi, prieš tai buvusi, prieš, prieš tai buvusi…  

Nes jei tai įvardintume kaip grėsmę, tada absurdiškai atrodytų bet koks valdžios mėginimas remiantis kad ir pačiais geriausiais ketinimais (o blogų ketinimų valdžia prieš savo pačių rinkėjus juk iš principo negali turėti?) prisiimti bet kokius papildomus finansinius įsipareigojimus, kurie viršytų numatomas pajamas.

Dar daugiau, vis didėjančios valstybės skolos pripažinimas kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui įneštų ir tam tikrą dviprasmybę. Juk tada toliau didinti valstybės skolą, kad ir vienu euru, kaip ir neišeina. O išlaikyti tokias pačias (ar net dar didesnes) valstybės valdymo išlaidas juk taip norisi…

O kur dar tikros ir tariamos išorės grėsmės, kurių atrėmimui taip pat reikalinga atitinkama eilutė valstybės biudžeto įstatyme. Apie šių išlaidų mažinimą kalba net ir neina. Tik apie didinimą.

Vyriausybė beveik du trečdalius pinigų skolinasi iš užsienio kreditorių

Ir taip kiekvienais metais, tvirtinant kitų metų biudžetą, vis atsiranda „neatidėliotinų, būtinų išlaidų“, kurios toliau turtina dosnius užsienio Lietuvos kreditorius, o tuo pačiu toliau veržia kilpą ant visų Lietuvos mokesčių mokėtojų kaklo. 

Lietuvos skolos 1990 – 2004 metais

Nebūdama Europos Sąjungos nare, 1990 – 2004 metais Lietuva ne tik sugebėjo iš naujo atkurti visą valstybės valdymo struktūrą, bet ir daugumą reformų įgyvendinti savo pačios jėgomis. Praktiškai be jokios paramos iš ES.

Prieš įstojimą į ES bendra valstybės skola tesiekė vos 12 milijardų litų (mažiau kaip 3.5 mlrd. eurų). Vien šiais metais Lietuvos vyriausybė savo skolinimosi programoje numatė skolintis apie 3,1 mlrd. eurų.

Kanceliarine kalba (oficialiai) tai skamba taip: „Skolai grąžinti, biudžeto deficitui finansuoti ir finansiniams srautams užtikrinti“. Paprasčiau kalbant, Lietuvos vyriausybė šias lėšas skolinsis ankstesnių skolų grąžinimui ir naujų prisirinkimui.

2017 metais Lietuvos išlaidos viršys pajamas 583 mln. eurų

Nauji finansiniai įsipareigojimai (kaip ir visą pastarąjį dvidešimtmetį) vėl viršys senuosius. Kitais metais vėl bus patvirtinta nauja Vyriausybės skolinimosi programa ir vėl viskas nuo pradžių. Skirtumas tik tas, kad ta „skolinimosi programa“ vis plėsis, plėsis… Kaip ir pati valstybės skola. 

Šiais metais Lietuvos išlaidos viršys pajamas 583 mln. eurų (bendra valstybės skolos suma per 17 mlrd. eurų). Tuo pačiu tokia pinigų suma dar daugiau padidės bendros valstybės išlaidos.

Kiekvienam Lietuvos dirbačiajam per 2017 metus – papildoma  436,59 eurų našta

Portalo rekvizitai.lt duomenimis, 2017 – jų metų sausio 25 d. dirbančiųjų (apdraustųjų) skaičius Lietuvoje siekė 1 335 340 žmonių. Tik šis skaičius žmonių moka mokesčius, iš jų valstybė gauna pajamas. O valstybė jiems per metus dar užkrauna 436,59 eurų papildomą finansinę naštą.

Galima, aišku, tą sumą dalinti iš visų Lietuvos gyventojų skaičiaus. Ji juk visus palies. Per mokesčius verslui, išmokamus atlyginimus, „vaiko pinigus“, pensijas. Bet realiai juk pridėtinę vertę sukuria dirbantys.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, 2018 metais vėl suplanuota nauja skola. Šįkart „tik“ 506 mln. eurų. 

Valdžios žinutė Lietuvos gyventojams, verslui ir išeivijai

Kokį šiandien ir artimiausiems metams Lietuvos valdžia siunčia signalą visiems išvykusiems?

Kokį (dar) pasilikusiems?

Ką turi žinoti Lietuvos verslas?

Ne tik tai, kad vartotojų skaičius toliau trauksis, bet ir tai, kad mokesčių našta bent jau nelengvės.

Juk negali būti maži mokesčiai valstybėje, kuri nemažą dalį lėšų skiria „skolos aptarnavimui“ (skolų grąžinimui), kuri per pastarąjį dešimtmetį taip ir nesugebėjo nustatyti savo nacionalinės politikos ir nacionalinio verslo (kiek jo dar liko) prioritetų.

Valstybėje, kurioje nebeįsivaizduojama, kaip galima gyventi be nuolatinių finansinių injekcijų iš ES struktūrinių fondų. Valstybėje, kurioje visos „vizijos“ prasideda ir baigiasi užsienio investuotojų pritraukimo „strategijomis“.

Valstybėje, kurioje skolinamasi tiek, kiek leidžia Europos Sąjunga. Tarytum ji, o ne Lietuva, savo mokesčių mokėtojų pinigais garantuotų už prisiimtų skolų naštą.

Valstybėje, kurioje nuolat auganti valstybės skola nėra įvardijama kaip jokia grėsmė pačios Lietuvos valstybingumui.