Pradžia » Savaitės interviu » Laima Andrikienė: „Lietuvos emigracijos dinamika yra tragiška”

Laima Andrikienė: „Lietuvos emigracijos dinamika yra tragiška”

By Svajūnas Sabaliauskas │ adiena.lt

Europarlamentarė dr. Laima Andrikienė apie 2017-ųjų iššūkius Lietuvai, Europos Sąjungai ir pasauliui 

Emigracija, terorizmas, „Brexit“, Naujasis Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas, Rusija ir jos vadovas Vladimiras Putinas, į Europos Sąjungos šalis plūstantys pabėgėliai, trečiojo pasaulinio karo… Tai tik dalis temų, kurias palietėme pokalbio metu. Euroarlamentarę, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarę dr. Laimą Andrikienę kalbina “Airijos dienos” redaktorius Svajūnas Sabaliauskas.

Laima Andrikienė

Gyvenate tarp dviejų valstybių. Kokia Lietuva atrodo iš Briuselio? 

Patikslinsiu: dirbu trijose valstybėse –Lietuvoje, Belgijoje ir Prancūzijoje. Lietuvoje – mano namai, ten esu išrinkta į Europos Parlamentą, ten –žmonės, kuriems esu atskaitinga už savo darbą Europos Parlamente, apskritai veiklą.

Priminsiu, kad 2004-aisiais, kai pirmą kartą buvau išrinkta į Europos Parlamentą, tuoj po Lietuvos įstojimo į ES, asmeniškai už mane balsavo 70 284 Lietuvos piliečiai, 2009 metais – net 88 840, 2014 metais – 80 157, tiek pirmumo balsų už mane buvo atiduota. Tai milžiniškas pasitikėjimas, kurio nepamirštu niekada.

Belgijoje (Briuselyje) ir Prancūzijoje (Strasbūre) yra Europos Parlamento darbo vietos, todėl kiekvieną mėnesį vieną savaitę nuo pirmadienio iki ketvirtadienio dirbu Strasbūre, dvi savaites – tokia pat tvarka Briuselyje, o vieną savaitę – Lietuvoje, tai vadinamoji apygardos savaitė. Savaitgaliais stengiuosi būti Lietuvoje, penktadieniais ir šeštadieniais nestinga renginių ir susitikimų.

Tiesa, neretai tenka išskristi į kokią nors Europos Parlamento misiją už Europos Sąjungos ribų. Europos Parlamente dirbu dviejuose  komitetuose – Tarptautinės prekybos ir Užsienio reikalų, taip pat Saugumo ir gynybos pakomitetyje, t.y. jie visi yra susiję su užsienio reikalais ir ES užsienio politika.

Klausiate, kaip atrodo Lietuva. Trumpai – kaip patikima ES valstybė narė, besitvarkanti be didesnių sukrėtimų, kurios problemos dėl jų aštrumo neatsiduria Europos Parlamento ar ES Tarybos darbotvarkėje, kaip Vengrijos ar Lenkijos; kuri negąsdina Lexit’u, kaip Jungtinė Karalystė Brexit’u, kai kurios politinės jėgos Nyderlanduose ir Prancūzijoje – Nexit’u ar Frexit’u.

Ką šiuo metu laikytumėte didžiausiais iššūkiais Europos Sąjungai? Kaip su jais būtų galima dorotis? 

Be abejonės, didžiausias iššūkis yra Brexit’as - Jungtinės Karalystės piliečių referendume pareikštas noras palikti ES. JK premjerė Theresa May savo kalboje sausio 17 d. atskleidė, kad D. Britanija siekia visiško pasitraukimo iš ES ir jokių tarpinių variantų neverta tikėtis. O tai reiškia, kad ES ir Jungtinės Karalystės laukia sunkios ir ilgos derybos. T. May anksčiau yra pareiškusi, kad derybos turėtų baigtis per dvejus metus, iki 2019 m. pavasario. Kada ir kaip jos baigsis iš tiesų – sunku pasakyti. Šiandien aišku tik tai, kad už JK išstojimą iš ES abiem pusėms teks sumokėti aukštą kainą, ir politinę, ir ekonominę.

Kitas iššūkis – sunkiai prognozuojamas naujosios JAV administracijos elgesys. Kaip elgsis naujasis JAV Prezidentas Donaldas Trumpas, kuris vakar  prisaikdintas 45-uoju Jungtinių Valstijų prezidentu, galime tik spėlioti.

Dar vienas didelis iššūkis – agresyvi, provokuojanti Rusijos politika. Karinė agresija prieš suverenias valstybes Gruziją ir Ukrainą, Krymo aneksija, veikimas kitose Rytų partnerystės šalyse Moldovoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, kišimasis į prezidento rinkimų kampaniją JAV nepalieka abejingų, dėl tokio Rusijos elgesio nerimo dėl saugumo tik daugėja. Puikiai žinomi tokio Rusijos elgesio motyvai, Rusijos interesai. Tai – kita pasaulio tvarka, pasaulis, kuriame Rusija vaidintų ne regiono lygio, o pasaulinio masto žaidėjos vaidmenį.

Kiti iššūkiai slypi Europos Sąjungos viduje. Socialinė nelygybė, vis dar jaučiamos finansinės krizės pasekmės, jaunimo nedarbas suteikia galimybes ateiti į valdžią populistinėms partijoms, kurios lengva ranka žarsto pažadus išspręsti problemas per 11, 111 ar 1111 dienų. Todėl parlamento rinkimai Olandijoje (kovo 15 d.), Prancūzijoje (pirmasis prezidento rinkimų turas – balandžio 23 d.), Vokietijoje (šių metų rudenį), galimas dalykas – ir Italijoje yra labai rimti iššūkiai tradicinėms partijoms, galintys esmingai nulemti visos ES ateitį.

Taigi, iššūkių yra labai daug, gerokai per daug vieneriems metams. Tačiau su jais teks dorotis, norime mes to ar ne.

2016 m. liepą EP rinkimų stebėjimo misija Mongolijoje: su europarlamentarais ir Mongolijos VRK vadovu

Rusija, kaip Jūs pati esate ne kartą sakiusi, siekia pakeisti nusistovėjusią pasaulio tvarką. Žvelgiant į pastarųjų metų įvykius atrodo, kad jai sekasi. Kodėl Vakarų demokratijos tokios silpnos? 

Taip, tokių ambicijų Kremliaus šeimininkas ir jo bendraminčiai net neslepia. Nors Rusijos ekonomika yra silpna, Rusijos BVP (bendrasis vidaus produktas) lygus vos pusei vienos JAV valstijos – Kalifornijos – BVP, ES už Rusiją ekonomiškai galingesnė 15 kartų (!), bet Kremliuje noro diktuoti madas pasaulyje yra apsčiai. Galios troškimas yra toks didelis, kad užtemdo protą. Rusijos interesams įgyvendinti visos priemonės yra geros, tikslas pateisina priemones. Tai ir svetimų teritorijų aneksija, ir tarptautinių teisės normų ir sutarčių laužymas, civilių objektų bombardavimas Sirijoje, valstybinis terorizmas – tai tik dalis priemonių, kurios yra Rusijos arsenale.

Gyvename sudėtingu laikotarpiu, ir gali atrodyti, kad iš tikrųjų autoritarinei Rusijai pavyksta pasiekti savo geopolitinių tikslų.

Turime suvokti, kad mes jau esame kare. Ir tai ne tik informacinis karas, tai – ir hibridinis karas. Neseniai Europos Parlamente parengėme ir priėmėme svarbų dokumentą šiuo klausimu. Apskritai pastebėsiu, kad niekada iki šiolei nuo mano darbo Europos Parlamente pradžios tiek daug dėmesio ES saugumui ir gynybai nebuvo skiriama, buvo manoma, kad pakanka NATO. Dabar gi saugumo ir gynybos klausimai yra vieni prioritetinių. Turime susitvarkyti taip, kad galimos provokacijos ir netikėtumai būtų nebaisūs.

Pastebėsiu, kad ES valstybių narių gynybos biudžetas yra milžiniškas: pavyzdžiui, 2015 m. išlaidos gynybai ES valstybėse narėse sudarė 203 milijardus eurų. Tuo tarpu visas ES biudžetas, ES „bendra piniginė“, į kurią po 1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų sudeda visos 28 ES valstybės narės, tais pačiais 2015 m. tebuvo 143 milijardai eurų. Šių lėšų „liūto“ dalis per ES struktūrinius fondus vėl sugrįžta valstybėms narėms: ligoninių, mokyklų, universitetų statybai ir renovacijai, kelių tvarkymui, paramai ūkininkams ir kitiems svarbiems dalykams. Kai Europos Parlamente reikia paskirstyti ES metinį biudžetą, įtampų būna daug. Tradiciškai lėšų labai trūksta, nes valstybės narės be didelio noro moka į ES biudžetą, o štai gauti paramą įvairiems projektams labai nori…

Vardindama visus šiuos skaičius noriu pasakyti: ES valstybės narės skiria milžiniškas lėšas gynybai, bet išanalizavus, kaip atrodo mūsų valstybių kariuomenių pasirengimas, tuo labiau, kad dauguma ES narių yra ir NATO narės, optimizmo lieka nedaug. Ginkluotės skirtingos, karinė technika skirtinga, daug dubliavimo ir prastos koordinacijos, kuri reikalui esant neleistų būti maksimaliai efektyviems. Išvada viena: būtina susitvarkyti, geriau koordinuotis, iš tiesų elgtis kaip sąjungininkams, kurie turi vieną tikslą, kurie yra vienos gynybinės sistemos dalys.

Žinoma, nedemokratinė Rusija gali skirti daugiau lėšų karui bei karinių pajėgumų vystymui. Tačiau istorija rodo, kad demokratija galų gale triumfuoja. Nesvarbu, kad iš pirmo žvilgsnio ji atrodo silpna.

Ar Lietuva pasiruošusi sutikti kylančius iššūkius? Ką turėtų daryti mūsų politikai?  

2016 m. liepa: su kolegomis europarlamentarais įveikę Camino de Santiago ( Šv. Jokūbo kelio) etapą. Temperatūra +32. Pavargę, bet laimingi.

Lietuva suvokia padėties rimtumą. Ženkliai didinamos išlaidos gynybai, nors ir toliau jos nesiekia 2 proc. BVP, kaip esame įsipareigoję NATO. Tačiau padidėjimas yra akivaizdus: 2017 m. Lietuva numačiusi gynybai skirti 723,5 milijonų eurų (2016 m. – 575,2 mln. eurų), tuo tarpu prieš ketverius metus Lietuvos išlaidos gynybai tebuvo apie 250 milijonų eurų. Lietuva geriau nei daugelis Vakarų Europos šalių suvokia Rusijos keliamą grėsmę. Kita vertus, Lietuva yra ES paribio, pasienio valstybė, todėl Rusijos veiksmai joje yra aktyvesni.

Man paradoksaliai atrodo tai, kad jei NATO svarbą Lietuvos visuomenė supranta, tai Europos Sąjunga dažnokai išslysta iš dėmesio centro. ES suprantama kaip kažkas tokio, kas nėra ypatingai svarbu, užmirštant, kad jau pats buvimas ES nare suteikia saugumo garantijas, jau nekalbant apie kitus privalumus ir laisves, kuriomis galime naudotis. Lieka tik apgailestauti dėl tokio požiūrio.

Kai kurie Seimo nariai prakalbo apie santykių, bent jau kultūrinių, su Rusija gimimą. Ar pritariate šiai iniciatyvai? 

Kaip galiu pritarti tam, kas yra nerealu? Kodėl turėčiau apgaudinėti pati save ir kitus? Rytų patarlė sako: „Kad ir kiek kartų kartosi žodį „cukrus“, burnoje saldžiau nepasidarys“.

Juk akivaizdu: Rusijoje neliko nė vienos viešojo gyvenimo srities, kurios nekontroliuotų Kremlius. O V. Putino tikslai, kaip jau minėjau, yra kitokie nei kultūrinis bendradarbiavimas.

Be to, kokie gali būti parlamentiniai ryšiai su Rusijos Dūma, į kurią pateko tik V. Putino režimą remiantys politikai?

Nebūkime naivūs ir neapsimeskime, kad Ukrainoje ar Gruzijoje nieko neįvyko, o Rusija yra šalis, su kurios parlamentarais galime „megzti“ Lietuvai naudingus ryšius. Rusijos Dūmos nariai yra nelaisvi žmonės, jie daro tai, ką nurodo Kremlius.

Negaliu pamiršti vaizdo, matyto per TV, kaip Rusijos Dūma legitimavo Rusijos agresiją Ukrainoje: nors Rusijos karinė agresija Ukrainoje buvo jau prasidėjusi, žalieji žmogeliukai (Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų) jau slankiojo Rytų Ukrainos miestų ir miestelių gatvėmis, užimdami objektus, Krymas jau buvo okupuotas, Rusijos Dūma „suvaidino“ teisinės valstybės parlamentą, kuris leidžia įvesti Rusijos karines pajėgas į suverenios Ukrainos teritoriją jos „žmonių prašymu“.

Tik tie, kas pamiršo Lietuvos okupaciją (kaip Lietuva neva pati pasiprašė būti okupuojama) arba 1991-ųjų sausio įvykius, gali patikėti draugystės su šiandienine, V. Putino kontroliuojama Rusijos Dūma idėja.

Ar lietuviai, kaip tauta, o Lietuva, kaip valstybė, turi perspektyvas, esant dabartinei emigracijai? Kokie galimi keliai jai stabdyti? 

Emigracijos dinamika yra tragiška. Tai žino kiekvienas Lietuvos pilietis ir visas politinis elitas. Tačiau kol kas tik kalbama, o ne daroma. Būkime realistai: kol Lietuvoje atlyginimai bus kelis kartus mažesni nei Britanijoje, Airijoje ar Vokietijoje, žmonės emigruos. Dalis jų, matyt, grįš, bet kita dalis tikrai ne. Vien 2015 m. iš Lietuvos į užsienį laimės ieškoti išvyko 44 500, 2014 m. – apie 37 000 žmonių.

Vienintelis kelias stabdyti emigraciją yra ekonomikos ir atlyginimų augimas Lietuvoje, ženklus gyvenimo lygio kilimas, neatidėliojant jo dešimtmečiams. To įmanoma pasiekti tik pritraukiant rimtas užsienio investicijas.

Portugalijoje, kai Lietuvos Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacija įsijungė į Europos Šv. Jokūbo kelio federaciją.

Be to, būtina vykdyti rimtą emigracijos stabdymo/grįžimo į tėvynę skatinimo programą. Tokios programos nėra ir neaišku, kada bus.

Beje, emigracija stabdo ir investicijas, nes emigruoja ne tik paprastus darbus dirbantys žmonės, bet ir patys gabiausieji bei labiausiai išsimokslinę.

Kol kas tenka tik pasidžiaugti, kad Lietuva nepatraukli ekonominiams ir karo pabėgėliams. Vos atvykę jie iš Lietuvos stengiasi pabėgti. Kokius matote iššūkius Lietuvai, ar ji bus pajėgi integruoti pabėgėlius, kurių tik gausės, kai pradės kilti pragyvenimo lygis. O gal jų neįmanoma integruoti? Pasižiūrėkime, kad ir romai, kurie šimtmečius gyvena Lietuvoje, bet nesiintegruoja į pilnavertį gyvenimą. 

Greitai besikeičiančiame pasaulyje sunku kalbėti apie tai, kas bus ateityje. Tačiau jau dabar matyti, kad pabėgėlių integravimas Lietuvoje kelia problemų. Visų pirma politinių ir psichologinių.

Štai du mano kolegos europarlamentarai – Petras Auštrevičius ir Antanas Guoga – priėmė pabėgėlius, suteikdami jiems pastogę, maitinimą, pasiūlydami darbą. Abu liko nuvilti, jų geri norai ir pastangos nebuvo įvertintos.

Lietuviai ir Lietuvos valdžia turėtų remtis krikščioniškais artimo meilės bei pagalbos kenčiančiam principais. Remiantis šiais principais, o ne svetimo baime ir išankstinėmis nuostatomis, pabėgėlių integracija bus lengvesnė.

Kita vertus, esant tokiai didelei emigracijai, papildomos darbo jėgos klausimas taps ne teorine problema, o ekonomine būtinybe, ūkio augimo sąlyga. Todėl svetimšalių integracija taps neišvengiama.

Jungtinė Karalystė paskelbė paliekanti ES. Populistinės partijos kelia galvą, jos kaip niekad stiprios ir kiekvieną mėnesį turi vis daugiau sekėjų. Kas laukia ES, ar ji nesubyrės?

Su Panevėžio m. meru Ryčiu Račkausku, Lietuvos Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijos vadovais kauniečiais Birute Nenortaite ir Dainiumi Varnu, Šv. Jokūbo kelio draugais iš Portugalijos, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Belgijos, Lenkijos.

Niekam ne paslaptis, kad Europos Sąjunga turi problemų, apie jas jau kalbėjau. Tuo naudojasi populistai, siūlantys greitus ir paprastus sprendimus. Sprendimus, kurie neveikia, bet yra patrauklūs rinkėjams, pavargusiems nuo krizių, tradicinių partijų bei bendrai elito atitolimo nuo paprastų žmonių, nuo eilinių rinkėjų. Tradicinio politinio elito pareiga yra šią atsiradusią prarają pašalinti.

Taip pat būtinos struktūrinės ES reformos, siekiant, kad Europos Sąjunga taptų visiems jos piliečiams reikalingu organizmu, o ne įsivaizduojama beveik priešiška, virš-nacionaline, anonimine valdžia. Tai jau yra ne politinės užgaidos reikalas, o būtinybė, siekiant, kad Europa netaptų populistinių eksperimentų auka.

Labai svarbu, kaip susiklostys ES ir JAV santykiai, pradėjus pareigas eiti D. Trumpui. Ar transatlantinė partnerystė išliks mūsų jėga ir atrama, ar D. Trumpas paaukos ES-JAV partnerystę, NATO ir visą ES kitiems tikslams – kad ir geriems santykiams su V. Putino Rusija.

Dabar dviejų ekscentriškų prezidentų komplimentų žarstymas vienas kitam atrodo nesolidžiai ir juokingai, panašiai kaip judviejų bučinys žymiajame grafityje ant sienos Vilniuje. Tačiau jei tai išvirstų kad ir į kelerius metus truksiančią partnerystę, mums būtų blogai, nes jos pabaigą jau dabar galima nuspėti: D. Trumpas taptų instrumentu Rusijos rankose jos tikslams pasiekti, apie ką jau kalbėjau.

Dar vienas nerimas – galimo Trečiojo pasaulinio karo nuojauta. Nedaug kas 1939 m. tikėjo, kad kils antrasis karas. Kaip manote, užteks išminties, kad nepasikartotų tragedija?

1939 metais karo siekė dvi valstybės – nacistinė Vokietija ir stalininė SSRS. Šiuo metu Europa nenori karo, atvirkščiai – Europos Sąjunga didžiuojasi, kad jau septynis dešimtmečius gyvename be karų. Tačiau Rusijos siekis iš esmės pakeisti pasaulio tvarką bei jau minėti Kremliaus agresijos aktai kelia rimtą nerimą.

Mes nežinome, kiek toli pasiryžęs eiti V. Putinas. Jo galimas avantiūras gali sustabdyti tik ES vienybė bei griežta NATO pozicija. Jei šioms organizacijoms, o taip pat naujai JAV administracijai užteks išminties, jokių baisių tarptautinių sukrėtimų nebus.

Nuotraukos iš asmeninio Laimos Andrikienės  albumo 

Vertinimas: 4.0. Balsų skaičius: 4
Prašome palaukti

10 Komentarai

  1. Straipsnis

    Puikus interviu, nors grėsmių daugokai, bet tikiuosi atsilaikysime. 🙂

    Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 1
    Prašome palaukti
  2. Džiugu, kad interviu skelbiamas internetiniame portale „Airijos diena“. Labai reikalingas ryšys su tautiečiais, o svarbiausia pateikta informacija mums čia gyvenantiems apie pačią naujausią padėtį pasaulyje labai koncentruotai, suprantamai. Laikai neramūs, norėtųsi grįžti namo, bet mūsų ten niekas nelaukia. Naujas Seimas, o rietenos tos pačios. Liūdna… Kuo geriausios sėkmės Jums p. L. Andrikiene. Lauksime dažniau naujienų iš Briuselio.

    Vertinimas: 4.5. Balsų skaičius: 2
    Prašome palaukti
    • Ta ponia nieko naujo nepasake, nuvalkiotos frazes…

      Vertinimas: 1.0. Balsų skaičius: 1
      Prašome palaukti
  3. Diplomatija

    Europos Sąjunga stipri, atsilaikys dabar ir vėliau. Aišku, situacija tikrai nepavydėtina ir rimta, bet laikas prabusti ir veikti. Tikiuosi naujasis pirmininkas - Antonio Tajani sugebės diplomatiškai kautis.

    Vertinimas: 4.0. Balsų skaičius: 1
    Prašome palaukti
  4. Labai įdomus straipsnis.

    Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 1
    Prašome palaukti
  5. Emigracijai STOP

    Sunku Lietuvoje stabdyti emigraciją… Žmonės dirba už labai mažus pinigus, viską išlaidžia komunaliniams, kreditams ir vos užtenka kruopoms, ką jau kalbėti apie laisvalaikį, knygas, mokslus ir t.t. Kol mūsų „bajoraitis“ važinėjasi naujausiu automobiliu, kuriam degalų kiekio reikės milžiniško ir smaginasi seimo kėdėje - jokia emigracija nesustos. Reikia rodyti pavyzdį, kurti skaidrią valstybę, tada ir užsienio investuotojai mus rinksis kaip tinkamus partnerius. O dabar darosi keisti dalykai - Mg boltic, VMI Bradauskas, LT Geležinkelių klanas ir t.t. Tokia puokštė niekam neatrodo sexuali. Bet Jūsų įžvalgos man patinka, gaila, jog tokių mąstančių žmonių nėra seime…

    Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 2
    Prašome palaukti
  6. Klaipėdietis

    Trumpas kelia labai daug klausimų į kuriuos labai sunku rasti atsakymus, galime daryti tik vienokias ar kitokias prielaidas. Įvairiausio plauko populistai visad bus girdimi ir mėgstami, žmonėms nuo amžių amžinųjų patinka renginiai, daug žadančios kalbos ir gražūs apdarai. Skaudžiausia, jog dauguma tų populistų gauną ganėtinai solidų atlyginimą dirbdami EP, bet jų darbas yra griauti ES….

    Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 1
    Prašome palaukti
  7. Genovaitė

    Manau svetimšalių integracija į Lietuvą niekada nebus lengva dėl pasikartojančių teroristinių aktų užsienyje. Žmonės bijo, kiek tokių „pabėgėlių“ tik slepiasi po šiuo statusu, o iš tikro atvyksta su savo misija. Jeigu sugebėsime identifikuoti tikrai tinkamus žmones - puiku.

    Vertinimas: 3.0. Balsų skaičius: 1
    Prašome palaukti
  8. Manau tas trečiasis pasaulinis karas jau vyksta ir senokai tik jis daug kitoks nei buvo ar yra įsivaizduojamas. Technologijų amžius, viskas vyksta moderniai ir atsargiai - propaganda, slaptos pažymos, pokalbių, laiškų nutekinimai ir t.t. Vargu ar Rusija išsitrauks automatus prieš ES, tai būtų labai neprotingas žingsnis. Na o mūsų valstybei reikėtų kuo greičiau skirti žadėtus 2,5 proc gynybai.

    Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 1
    Prašome palaukti
  9. Na situacija iš tiesų atrodo prasta, labai daug įtampos ir neaiškumo dėl Brexit’o. Įdomu su kokiomis sąlygomis sutiks JK pasitraukdama iš ES. Platus interviu. Tokių straipsnių labai trūksta Lietuvos portaluose, kol kas visiems įdomu tik Gretos kailiniai ir džipas.

    Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 1
    Prašome palaukti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

trys × penki =