Pradžia » Istorija » Kijevo Pečorų laura – stačiatikių Vatikanas

Kijevo Pečorų laura – stačiatikių Vatikanas

By Lietuvos žinios│adiena.lt

Kijevo Pečorų laura – seniausias Ukrainos stačiatikių vienuolynas – plačiai atvėręs vartus ne tik tikintiesiems, piligrimams, bet ir turistams. Daugiau kaip 20 ha teritorijoje – per 100 pastatų, 20 jų – cerkvės, dar 6 mažos požeminės cerkvės yra olose. Tai tarsi atskiras miestelis, kuriame – ir 5 muziejai, daugybė parodų salių, visiems atvira biblioteka, dvasinė seminarija, 6 kavinės, taip pat suvenyrų parduotuvėlės. Trys vienuolyno pastatai skirti tikinčiųjų ir turistų nakvynei.

Jūratė MIČIULIENĖ

Švč. Trejybės cerkvė stovi virš vartų į Pečorų lauros teritoriją. Jūratės Mičiulienės nuotr.

Seniau dabartinė vienuolyno teritorija buvo atskiras Pečorų miestelis. XV amžiuje jame buvo tiek pat gyventojų, kiek ir Kijeve – maždaug po 5–7 tūkstančius. Išaugus Kijevui vietovė atsidūrė beveik Ukrainos sostinės centre. Norint ją apžiūrėti, reikėtų visos dienos. Dar geriau – apsigyventi vienuolyno svečių namuose. Daugiau informacijos – interneto puslapyje lavra.ua.

Olos ir akmeninės šventovės

Į vienuolyno teritoriją patenkama pro įspūdingus vartus, apglėbtus XII-XVIII amžiaus Švč. Trejybės cerkvės. „Jos viduje – unikalios freskos. Taip pavaizduotų šventųjų, vienuolių bene niekur nerasite. Freskos atskleidžia laikotarpį, kai dailininkų fantazijos nevaržė jokie bažnytiniai kanonai. Piešiniuose galima atpažinti ir istorines asmenybes“, – pasakojo „Lietuvos žinioms“ vienuolyną aprodęs Kijevo Pečorų lauros istorinio-kultūrinio draustinio Istorijos ir architektūros skyriaus vadovas Konstantinas Krajnas.

Lauros pradžia siekia XI amžių, kai olose netoli Kijevo kunigaikščio užmiesčio rezidencijos apsigyveno pirmieji vienuoliai broliai Antonijus ir Feodosijus Pečerskiai. Pirmasis paminėjimas metraštyje užfiksuotas 1051 metais. Aplink juos susibūrė mokinių, norinčių skirti savo gyvenimą Dievui. „Olose 4–5 metrų gylyje temperatūra ir žiemą, ir vasarą būna 12–15 laipsnių šilumos, todėl sąlygos ten gyventi – kuo puikiausios“, – sakė istorikas. Pastatai ant žemės – cerkvės, gyvenamosios celės – atsirado vėliau. Griežti vienuolyno įstatai, nuo 1062 metų reglamentavę vos ne kiekvieną vienuolio žingsnį, išlikę iki šiol.

Pirmoji akmeninė šventovė – Didžioji lauros cerkvė, dabar vadinama Uspenjės soboru – iškilo aštuntajame XI amžiaus dešimtmetyje. Kadangi daugelis vienuolių buvo kilę iš garsių giminių, kurie vienuolynui aukodavo dalį savo turto, jis greitai plėtėsi.

Vienuolynas daug kartų yra nukentėjęs nuo Aukso ordos antpuolių, patyręs keletą gaisrų.

Lauros atgimimas daugiausia susijęs su Kijevo kunigaikščiais, kilusiais iš Gediminaičių. Ypač daug nusipelnęs kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis, jis 1530 metais ir palaidotas buvo garbingiausioje vietoje – Pečorų lauros Uspenjės sobore šalia kitų žymių Ukrainos asmenybių.

Kaip pasakojo istorikas K. Krajnas, carinės Rusijos laikais spaudoje buvo kilusi savotiška nepasitenkinimo paminklu kampanija. Laikraščiai rašė: „Užėjęs į šią stačiatikių šventovę pirmiausia pamatai kokio nors girto lenkų pono skulptūrą.“ Taip apibūdintas antkapinis paminklas K. Ostrogiškiui, mat kunigaikštis vaizduojamas gulintis. „Kaip galime tai pakęsti?“ – piktintasi. Kai kultūros bei mokslo veikėjai paaiškino, jog tai istorijai nusipelniusi asmenybė, valdžia pareikalavo paminklą bent jau kuo nors uždengti, kad neerzintų akių.

XVIII amžiaus pradžioje Rusijos imperatoriaus įsakymu laidoti sobore ir aplink jį buvo uždrausta. Išimtis caro Nikolajaus II įsakymu vėliau padaryta tik 1911 metais Kijeve mirusiam Rusijos ministrui pirmininkui Piotrui Stolypinui (jo vaikystė prabėgo Lietuvoje). P. Stolypinas palaidotas šalia Uspenjės soboro.

Kijevo Pečorų laura atvira tikintiesiems ir turistams.

Vyrų vienuolynas

Pečorų lauroje esančias cerkves valstybė nuomoja dvasinėms reikmėms. Pamaldos vyksta kasdien. „2010 metais čia vyko UNESCO paminklosaugos specialistų seminaras ir buvo prieita prie nuomonės, kad religinės paskirties paminklai turi gyvuoti ir būti plėtojami. Jų vertė – ne tik sienos, bet ir pastato naudojimas pagal paskirtį. Jei šventovė, tai joje turi vykti ir pamaldos. Ne viską reikia paversti muziejais“, – aiškino istorikas K. Krajnas.

Dabar visa Žemutinė laura su olomis – veikiantis vyrų vienuolynas, jame gyvena 150 vienuolių. Šį pastatų kompleksą turistai taip pat gali apžiūrėti, išskyrus celes. Aukštutinė laura priklauso Ukrainos kultūros ministerijai.

Čia dar 1926 metais Kijevo universiteto profesorių, akademikų rūpesčiu įsteigtas valstybinis istorinis-kultūrinis draustinis. Muziejinio miestelio statusas tuomet išgelbėjo kompleksą nuo suniokojimo, kai į valdžią atėjus bolševikams daugelis Kijeve veikiančių vienuolynų buvo tiesiog nušluoti nuo žemės.

Vienuoliai iš lauros išvaryti 1930 metais.

Plytėjo vynuogynai

K. Krajno teigimu, ne tik dvasiniu, bet ir kultūriniu Kijevo Rusios centru tapęs vienuolynas nuo seno garsėjo savo biblioteka (dabar internete turi ir elektroninę versiją), knygų leidyba. Čia pat veikė ir spaustuvė, šiuo metu joje – knygos muziejus.

„Vienuolynas turėjo nuosavą duonos kepyklą, galėjo apsirūpinti maisto atsargomis, – sakė pašnekovas. – Per pilietinį karą, 1918 metais, kai Kijeve neliko elektros, vienuolyno elektros stotis savo reikmėms jos pasigamindavo. Tai, galima sakyti, miestas mieste. Kai kas jį vadina stačiatikių Vatikanu.“

Istorikas senuose žemėlapiuose rado pažymėtą vienuolyno vynuogyno teritoriją. „XI amžiuje čia buvo besniegės žiemos, ant kalvų puikiai derėjo vynuogės, iš jų vienuoliai darė vyną, – aiškino jis. – Žinome, kad XIII amžiuje, per mongolų antpuolį, Europą užklupo atšalimas, ir lauroje sniegas žemę dengdavo iki gegužės. Dabar – vėl atšilimas. Vynuogės irgi auga.“

Vaikštant po vienuolyno teritoriją matyti nemaži vyšnių, obelų ir kriaušių sodai. Vienuolių gaminamo vyno čia galima įsigyti suvenyrų kioskuose.

Liudininkų randa visi

Antrojo pasaulinio karo metais vienuolynas patyrė daug netekčių, susprogdinti kai kurie pastatai, tarp jų ir pagrindinis Uspenjės soboras. Po karo į olas gyventi grįžo dalis vienuolių, jų jau niekas iš čia nevijo. Nikitos Chruščiovo valdymo metais vienuolynas vėl uždarytas. Duris jis atvėrė tik 1988 metais, kai buvo minimas Ukrainos krikšto tūkstantmetis.

Pasiteiravus, kam kilo mintis 1941 metais susprogdinti Uspenjės soborą, K. Krajnas išdėstė, kas apie tai žinoma. „Kai sovietų kariai iš Kijevo pasitraukė rugsėjo pabaigoje, soboras dar stovėjo. Spalį čia jau šeimininkavo vokiečiai, įsakę visiems gyventojams išsikelti ir iš apylinkių. Lapkričio 2 dieną atvykusi SS komanda apsupo laurą. Tada čia įvyko Erico Kocho, Rytų Prūsijos žemių gauleiterio, ir Slovakijos prezidento Jozefo Tiso susitikimas. Jiems išvykus susprogo Uspenjės soboras. Keliama versija, kad tai galėjo būti pasikėsinimas į E. Kochą, bet pavėluotas“, – pasakojo istorikas.

Laura dar vadinama stačiatikių Vatikanu

Tačiau šią versiją paneigia tolesni įvykiai. Po sprogimo vokiečiai nieko nesuėmė, nesušaudė, vadinasi, nekaltino pasikėsinimu. Lauros istorijos muziejuje eksponuojamos vieno vokiečio darytos nuotraukos: prieš sprogimą, jo metu ir po sprogimo. „Vadinasi, kažkas žinojo, kad sprogimas bus, – teigė K. Krajnas. – Tačiau Niurnbergo proceso metu Sovietų Sąjunga iš pradžių teikė kaltinimo susprogdinimu dokumentus, bet paskui atsiėmė. Todėl iki šiol neaišku, kas susprogdino. Kalbėjausi su vienu karo veteranu, jis spėjo, kad čia galėjo būti planuotas teroro aktas, bet pogrindininkai nežinojo, kad sobore padėta sprogmenų, juos užkliudžius viskas sprogo netyčia. Išvada – konkrečiai dėl sprogimo niekas nekaltas, pogrindininkai neturėjo tikslo susprogdinti soborą. Galima sakyti, kaltas tik Antrasis pasaulinis karas.“

Pasak istoriko, tokios versijos ne visus tenkina, tad vieni mėgsta kaltinti rusus, kiti – vokiečius. „Yra išleista daugybė knygų, įrodinėjančių, jog tai rusų darbas, tačiau mano kolega istorikas jau išleido solidžią knygą, įrodančią, kad susprogdino vokiečiai. Pasirodo, vieni randa vienus liudininkus, kiti – kitus. Ir tų liudininkų labai daug“, – sakė K. Krajnas.

Gediminaičių panteonas

Soboras buvo tapęs savitu sakralinio meno muziejumi, tad sprogimas sunaikino daugybę meno vertybių. Nukentėjo ir šimtai čia palaidotųjų palaikų. Sprogimas, istoriko teigimu, įvyko maždaug toje vietoje, kur palaidotas K. Ostrogiškis. Iki šiol identifikuoti dar ne visi palaikai.

J. Mičiulienės nuotr.

Turistus iš Lietuvos ypač domina Gediminaičių palaidojimų vietos. Uspenjės soborą galima laikyti bene didžiausiu jų panteonu. Jau identifikuota penkiolikos Gediminaičių palaikai, tačiau jų ir jų šeimų narių yra kur kas daugiau. Pirmieji informaciniai palaidojimų schemos stendai jau eksponuojami šalia Uspenjės soboro esančioje XVIII amžiaus varpinėje.

Verta pakilti į jos viršų – atsiveria nuostabi Pečorų lauros panorama. „Ant varpinės stogo 1960 metais jį restauruojant buvo panaudota 3,5 kg aukso“, – teigė K. Krajnas. Norint pasivaikščioti po seniausią Ukrainos vienuolyną gidas (arba audiogidas) tiesiog būtinas, kitaip bus sunku įminti daugybę jo paslapčių.

Nepamirštamą atmosferą galima patirti apsigyvenus svečių korpusuose: nutolsta Kijevo šurmulys, o rytais pro langus veržiasi skaidrūs cerkvių varpų dūžiai. Vienintelis reikalavimas tokio unikalaus viešbučio svečiams, kaip pabrėžė pašnekovas, – nevaikščioti su šortais ir apnuogintais pečiais.

Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 1
Prašome palaukti

Komentarai

  1. Labai įdomių str. paskutiniu metu randu portale. Yra ką paskaityti

    Vertinimo dar nėra.
    Prašome palaukti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

šešiolika + šeši =