Pradžia » Kultūra » M.Levickis: „Akordeonas – kančia ir laisvė vienu metu“

M.Levickis: „Akordeonas – kančia ir laisvė vienu metu“

By Savaitraštis Kaunui │adiena.lt

 

Akordeonistas labiausiai norėtų surengti koncertą požeminėje automobilių aikštelėje

Akordeonistas labiausiai norėtų surengti koncertą požeminėje automobilių aikštelėje

Akordeono virtuozas Martynas Levickis, save tapatinantis su Aladinu, išties skraido perkeltine prasme ir realybėje. Koncertų turus Kinijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje ir Korėjoje planuojantis atlikėjas gruodžio 21 d. pakvietė kauniečius ir miesto svečius į tradicinę klasikinę muziką pažvelgti kitu rakursu „Žalgirio“ arenoje. „Savaitraštis Kaunui“ pasmalsavo, kurios koncertų salės atlikėjo mėgstamiausios, kur publika sutinka šilčiausiai, kokioje netradicinėje erdvėje jis labiausiai norėtų surengti pasirodymą.

VILMA KASPERAVIČIENĖ

Kada ir kaip prasidėjo draugystė su akordeonu?

Draugystė su akordeonu prasidėjo jau seniai. Būdamas trejų metų pirmą kartą prisiliečiau prie akordeono klavišų. Tai įvyko krikštatėvio sodyboje viduryje miškų, Šiaulių rajone. Kelerius metus grojau be mokytojo, tiesiog improvizuodavau lietuvių liaudies dainų temomis.

Kodėl akordeonas, o ne, tarkime, pianinas, smuikas, klarnetas ar būgnas?

Nes akordeoną gavau dovanų. Tiesa, viskas prasidėjo nuo barbenimo pirštais į stalą – įsivaizduodavau, jog groju fortepijonu.

Kas jums akordeonas? 

Mano kančia ir laisvė vienu metu.

– Koks autorius, kūrinys jums pasidavė sunkiausiai?

Visada sunkiausiai dorojuosi su Johanno Sebastiano Bacho kūryba. Žinoma, ne dėl interpretacinių rebusų. Būtent šio kompozitoriaus muziką manau esant labai tinkamą atlikti akordeonu. Tačiau ji yra kaip lakmuso popierėlis, kuris nepaslepia, jei kas nors daroma ne laiku ar ne vietoje.

– Koks jūsų mėgstamiausias kompozitorius ir kūrinys, kodėl?

Mėgstamiausio kompozitoriaus neturiu, kadangi nelieku abejingas jokiai muzikai. Pastebiu, kad išsirenku favoritus tam tikram periodui. Taigi šiais mėnesiais mano mėgstamiausių sąraše yra Gustavo Mahlerio Penktoji simfonija ir Hectoro Berliozo „Fantastinė simfonija“. Nesvajoju šių kūrinių atlikti akordeonu, mane jie ypač jaudina klausomi.

– Kokie įspūdžiai po koncertų su simfoniniu orkestru?

Tokių koncertų pasitaiko vis dažniau. Džiaugiuosi, kad akordeonas atranda vietą po saule kaip solo instrumentas simfoninės muzikos kontekste. Tai yra didelis iššūkis ir man kaip atlikėjui, ir akordeonui kaip instrumentui, ieškant tinkamų garso spalvų ir sąskambio su orkestru.

– Koks koncerto „Classic Live Show“ siekis? Kuo jis netradicinis?

„Classic Live Show“ yra šventinis klasikinės muzikos koncertas, jame gausu netikėtumų, atskleidžiančių klasiką naujai. Tik vienas kūrinys yra originaliai parašytas akordeonui, visa kita – specialiai aranžuota simfoniniam orkestrui ir akordeono solo partijai. Man šis koncertas reiškia labai daug, nes ir orkestrą subūriau pats, ir su juo repetuoju pats. Džiaugiuosi, kad šiais metais ir scenarijų pavyko patobulinti. Įpynėme mistikos, pasakų elementų, viso scenarijaus veiksmo ašis – sapnai ir legendos, o vėliau, prisijungus kviestiniams programos svečiams, scenoje patiriame daugybę nuotykių. Kiekvienas kūrinys šiame koncerte tampa istorija.

Iš M. Levickio asmeninio nuotr. archyvo

Iš M. Levickio asmeninio nuotr. albumo

Kokio miesto ar šalies klausytojus labiausiai mylite ir kodėl?

Labiausiai mylimas vis dėlto jaučiuosi Lietuvoje, čia visada be galo gera sugrįžti ir pristatyti naujausias programas. Publikos susižavėjimas ir įvertinimas visuomet audringiausias yra čia, gimtinėje.

– Kurioje koncertų salėje jums mieliausia koncertuoti ir kodėl?

Kiekvieną salę tenka pamilti ir prisijaukinti. O kai kuriose tave tiesiog įtraukia. Yra kelios tokios Lietuvoje, bet jos labai kamerinės. Gaila, didelės simfoninės koncertų salės šalyje vis dar neturime.

– Koncertų sale esate pavertęs net geležinkelio stotį. Kokioje netradicinėje erdvėje dar norėtumėte surengti koncertą? 

Labai norėčiau surengti koncertą požeminėje automobilių aikštelėje. Tačiau tikriausiai klausytojai ir atlikėjai turėtų dėvėti respiratorius (juokiasi).

– Kas jus atviliojo į Raudondvarį? Kaip apibūdintumėte šią kultūrinę erdvę?

Kauno rajono meras Valerijus Makūnas pakvietė išnaudoti Raudondvario dvaro menų inkubatoriaus erdvę kūrybai, repeticijoms ir įvairiems mano inicijuojamiems renginiams. Vienas svarbiausių – tarptautiniai kompozitorių kursai, kurie vyksta jau ketvirtus metus ir tampa labai populiarūs tarp pasaulio muzikantų. Raudondvario dvaro erdvėse gali vykti tikrai kokybiški klasikinės muzikos koncertai, ten visada gera susitikti

– Pelnėte per 30 tarptautinių apdovanojimų. Kuris jums reikšmingiausias?

Reikšmingiausias man yra Pasaulio akordeonistų konkurso laimėjimas. Praktine prasme man jis daug galimybių neatnešė, tačiau, be abejonės, suteikė svorio mano biografijai. Be to, šiais metais garbės laipsnį man skyrė mano alma mater – Karališkoji muzikos akademija Londone. Tai be galo svarbus įvertinimas.

– Esate ir novatoriškas muzikos pedagogas. Kokie įspūdžiai iš edukacinių programų?

Daug įkvėpimo! Džiaugiuosi, kad kolegos gerokai pastūmėjo įgyvendinti šią idėją, mat jau buvau ją benumetąs… Tikrai viskam labai trūksta laiko. Bet galų gale projektą išbaigėme, sulaukėme daug pozityvių reakcijų, prašymų atvykti į mokyklas. Tai ir planuojame daryti kitais metais, kai kartkartėmis atrasiu laisvo laiko būdamas Lietuvoje.

– Kaip gimsta originalios idėjos?

Gimsta iš įkvėpimo, o įkvėpimą dažnai pagaunu labai netikėtai. Kartais tiesiog bevažiuojant traukiniu ir žiūrint pro langą kyla daug minčių… Apskritai įdomiausi dalykai atrandami nieko neveikiant, todėl retsykiais pasistengiu save nuraminti ir nieko neveikti, tuomet ir sukuriu naujų idėjų.

Daug keliaujate. Kur labiausiai norėtumėte nuvykti kaip turistas?

Noriu nuvykti į Argentiną ir Buenos Aires, patirti tikrą tango pliūpsnį, dalyvauti naktinėse milongose ir gal netgi išmokti tradicinio tango šokio…

– Kaip jaučiatės, kai žmonių, labiausiai garsinančių Lietuvą, plejadoje esate įvardijamas šalia Arvydo Sabonio, Juozo Statkevičiaus?

Savo veikla užsienyje labai didžiuojuosi ir visada stengiuosi garbingai reprezentuoti Lietuvą. Dažnai tai išeina net neplanuotai, tiesiog palankiai susiklosčius aplinkybėms tampu Lietuvos ambasadoriumi kultūrinėje erdvėje.

Esate viena mažiausiai pasikėlusių Lietuvos žvaigždžių. Kaip pavyko išlikti paprastam ir nuoširdžiam?

Nežinau, ar yra toks matuoklis, kiek esu pasikėlęs. Aš iš tikrųjų labai reiklus, griežtas sau ir savo aplinkai, visada siekiu aukščiausių standartų, lygiuojuosi į savo kolegas, tarptautinius festivalius užsienyje. Tokį mane pamačius tikrai nepasirodytų, kad esu paprastas. Bet tai tiesiog mano darbinės nuostatos ir siekiai. O kaip asmuo aš mėgstu paprastumą ir natūralumą, man patinka paprasti žmonės. Bet ne prasti.

– Lietuvoje akordeoną pakylėjote iš kaimo vakaruškų lygio į pagarbią poziciją šalia kitų muzikos instrumentų. Kokių siekių dar turite?

Manau, šį instrumentą aš tiesiog padariau labiau matomą ir girdimą. Ir iki viešų mano pasirodymų televizijoje akordeono menas Lietuvoje buvo puoselėjimas profesionaliu lygmeniu, tai vyksta iki šiol. Labai daug jaunų žmonių susidomi šiuo instrumentu ir juo atliekama muzika. Man tai malonu, bet ši misija turbūt niekada nesibaigia. Visada norisi atrasti, ką dar reikia įrodyti daugumai.

– Kam labiausiai jaučiate dėkingumą už tai, kas dabar esate?

Esu dėkingas daugeliui žmonių. Tiems, kurie aukojo savo laiką mane mokydami, auklėdami, augindami. Tiems, kurie prisidėjo finansiškai prie kelių mano karjeros etapų. Be viso to manęs tikrai nebūtų.

– Žinomi žmonės mėgsta save tapatinti su pasakų herojais. Kokios pasakos veikėjas jums artimiausias?

Manau, esu Aladinas, skraidantis ant kilimo… Ir perkeltine, ir praktine prasme (juokiasi).

– Esate bendravęs su gausybe garsių pasaulio asmenybių. Kas paliko didžiausią įspūdį? Su kuo iš įžymybių labiausiai norėtųsi pabendrauti?

Bendravau su žymiais pasaulio muzikantas ir su Karališkąja šeima Jungtinėje Karalystėje, su Singapūro prezidentu ir netgi su žymiu pianistu Danieliu Barenboimu. Bet netapau šių žmonių draugu, juolab to ir nesiekiau. Neturiu ambicijų maudytis kitų šlovės spinduliuose. Man patinka stebėti iš šalies ir tuo džiaugtis, būti įkvėptam.

– Didžiausia jūsų svajonė?

Iš M. Levickio asmeninio nuotr. archyvo

Iš M. Levickio asmeninio nuotr. albumo

Manau, tokios dar neturiu. Kiekviena diena man yra laukta ir išsvajota.

– Kokie ateities planai?

Koncertų turai Kinijoje (net penkiolika solinių koncertų), Vokietijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje ir Korėjoje.

– Tobulos Kalėdos pagal M.Levickį? Kokios jums bus šiųmetės?

Šiemet Kalėdas sutiksiu Vokietijoje, tikiuosi, besilankydamas kalėdiniuose miesteliuose ir ragaudamas vietinius kalėdinius skanėstus. O tobulos yra kiekvienos Kalėdos, tik, žinoma, tobulybė yra vis kitokia, nes ir pats aš dar labai keičiuosi, vis dar kinta mano pasaulėjauta, norai, svajonės, santykis su realybe. Todėl konstantos stengiuosi išvengti.

 

sk_logo_rgb_web

 

 

Vertinimo dar nėra.
Prašome palaukti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

3 × penki =