Pradžia » Savaitės interviu » Rašytoja Gina Viliūnė: „Svarbu, ne kur tu gyveni, o – kaip“ DOVANA „AIRIJOS DIENOS“ SKAITYTOJAMS GINOS VILIŪNĖS BESTSELERIO „IMPERATORIAUS MEILUŽĖ“ IŠTRAUKA

Rašytoja Gina Viliūnė: „Svarbu, ne kur tu gyveni, o – kaip“ DOVANA „AIRIJOS DIENOS“ SKAITYTOJAMS GINOS VILIŪNĖS BESTSELERIO „IMPERATORIAUS MEILUŽĖ“ IŠTRAUKA

By Svajūnas Sabaliauskas │ adiena.lt

Rašytoja Gina Viliūnė

Rašytoja Gina Viliūnė

Rašytoja Gina Viliūnė – profesionali gidė, „Karūna be karaliaus“, „Vilniaus madona“, „Magdalė, smuklės merga“ bei „Vilniaus šventovių“ autorė. Tik pasirodęs naujausias rašytojos romanas „Imperatoriaus meilužė“ Lietuvoje tapo perkamiausia knyga. Apie Vilnių, paslaptis, naujausią knygą „Airijos diena“ kalbasi su Gina Viliūne. Rašytoja „Airijos dienos“ skaitytojams dovanoja ištrauką iš naujausio romano, nukeliančio skaitytoją į 1812-ųjų pavasarį, Prancūzijos ir Rusijos karo išvakares…

Knygos viršelis

Knygos viršelis

  • Esate profesionali gidė. Sakykite, kokia sostinės vieta jums įspūdingiausia ir turi daugiausia mistikos
  • Pati mistiškiausia vieta Vilniuje man – trikampis tarp Aušros Vartų, šv. Dvasios cerkvės ir Bazilijonų bažnyčios. Čia ribojasi trijų religinių konfesijų valdos, tačiau nesu radusi jokių žinių apie riaušes ar piktumus: katalikai, stačiatikiai ir unitai čia vilnietiškai taikiai sugyveno. Be to, visose trijose šiose šventovėse kelis šimtmečius buvo saugomos švenčiausios relikvijos: stebuklingas Aušros Vartų paveikslas, trijų stačiatikių šventųjų palaikai ir stebuklingoji ikona, vadinta Vilniaus Odigitrija (apie ją rašiau romane Vilniaus madona). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ikona dingo, bet kitos dvi šventenybės vis dar yra. Įsivaizduokite, kokia įmelsta, energetiškai stipri yra ši vieta. O jei dar prisimintume legendą, pasakojančią, kad Švč. Trejybės unitų bažnyčia pastatyta ant to kalnelio, kur buvo nužudyti trys stačiatikių kankiniai dk Algirdo laikais…
  • Kokios legendos jums yra įdomiausios, kurios žavi ir turistus?
  • Papasakojus kokią nors šiurpią, kraują stingdančią legendą, visada įdomu pateikti jos atsiradimo aplinkybes ir priežastis. Pavyzdžiui, legenda apie atgijusius numirėlius šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Pasakojama, kad apginti nuo brangenybių vagies pašarvotą numirėlį sukilo visi toje bažnyčioje palaidoti nusidėjėliai. Gaidžiams užgiedojus, jie nespėjo grįžti į savo vietas ir bažnyčios kunigams jėzuitams teko visus tuos kaulus perlaidoti. Tikėtina, kad ši legenda buvo sukurta kaip pretekstas perlaidoti palaikus, mat iki XVI a pabaigoje atsikrausčiusių jėzuitų, šv.Jonų bažnyčia buvo parapinė ir joje buvo gausiai laidojama. Jėzuitai „išvalė“ bažnyčią, daugumą palaikų perlaidojo už miesto. Be to, legendoje nepamiršta pabrėžti, kad iš kapų pakilo tik nusidėjėliai, o tėvų jėzuitų kapai liko neatverti, vadinasi, tik jie verti būti laidojami šventovėje.
  • Kaip atradote… romaną? Istorinį žanrą?
  • Istorinis žanras man visada patiko, nuo mokykloje perskaitytų Aleksandro Diuma ir Maurice Druon iki Umberto Eco ir Mikos Waltari romanų. Todėl būtent šį žanrą nutariau išbandyti. Tiesa, pradžia buvo sunki ir ilga, pirmąjį romaną rašiau ir perrašinėjau 7 metus. Juk nėra lengva suvaldyti plačios apimties ir kelis laikmečius apimantį kūrinį. Vis atrodė, kad reikia dar pataisyti, patobulinti. Pradėjau rašyti norėdama paneigti keletą mitų: pirma – kad Lietuvos istorija yra nuobodi, antra – Vilnius negali lygintis su Europos didmiesčiais. Todėl dabar labai džiaugiuosi iš skaitytojų išgirdusi, kad jie pakeitė nuomonę apie istoriją, jaučiuosi įvykdžiusi užsibrėžtą misiją.
Norvegijoje mes su Rašytojas Gina Viliūnė ir Jolita Herlyn po susitikimo su Trondheimo (Norvegija) lietuvių bendruomenės skaitytojais.

Rašytojas Gina Viliūnė ir Jolita Herlyn po susitikimo su Trondheimo (Norvegija) lietuvių bendruomenės skaitytojais.

  • Dano Brauno romane „Da Vinčio kodas“ ieškoma šventojo gralio? Jūsų viename romane romane  ieškota Vytauto karūnos. Ką dar galime ieškoti Vilniuje ir Lietuvoje, bent jūs ką norėtumėte atrasti?
  • Vytauto karūna Lietuvoje beveik prilygsta šventajam graliui, jos idėja, ko gero, labiausiai mitologizuota. Rašydama mėginau pasvarstyti, kas būtų jeigu būtų. Žinoma, tai tėra žaidimas, tačiau Vytauto karūna ir kapas žadina kūrėjų vaizduotę. Karūnos tikriausiai jau neberasime, tikėtina, kad ji buvo grąžinta imperatoriui ir perlydyta, o štai kapą rasti vis dar yra vilties. Tikiu, kad Vilniaus katedra slepia dar ne vieno lobio vietą, norėtųsi, kad jos mūrai atskleistų savo paslaptis.
  • Kaip renkate medžiagą romanams? Daug laiko praleidžiate archyve, internete? Jūsų romanų veiksmas vyksta ne mūsų laikais. Kaip prikeliate savuosius personažus?
  • Medžiagos romanams ieškau knygose – Lietuvoje yra išleidžiama daug puikių istorikų darbų, monografijų, kur gausu istorinių faktų. Internetas padeda, kai ieškau informacijos kitomis kalbomis. Ir bibliotekose tenka pasėdėti. Jei aprašinėju kokią nors vietą, visada stengiuosi ten nuvykti, pasidairyti, pajausti tą aplinką. Daug medžiagos atkuriant epochą suteikia to laikotarpio rašytiniai šaltiniai: dokumentai, laiškai, memuarai. Svarbu ir aprašomo laikotarpio daiktai: rūbai, baldai, indai, ginklai. Todėl lankausi Lietuvos ir užsienio muziejuose. Didelė dalis to, ką sužinau ar pamatau, į romaną nepakliūna, tačiau tai padeda susikurti sau bendrą vaizdą ir personažus, imi jausti, kaip galėjo būti, o kaip – ne.
Rašytoja Gina Viliūnė prie Aleksandrui I biusto Briuselyje.

Rašytoja Gina Viliūnė prie Aleksandrui I biusto Briuselyje.

  • Naujausias romanas „Imperatoriaus meilužė“ skaitytojus nukelia į 1812-ųjų pavasarį, Prancūzijos ir Rusijos karo išvakarėse. Apie įsiliepsnojančią Sofijos Tyzenhauzaitės ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro I meilę. Kaip atradote šią istoriją?  Romane galima susipažinti ir su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kutūra. Kaip atkūrėte kasdienybes detales?
  • Sofija Tyzenhauzaitė pirmiausia sudomino mane tuo, kad rašė istorinius romanus. Be to, buvo labai įdomu sužinoti, kokia ji buvo asmenybė, jei patraukė net dviejų didžių imperatorių dėmesį. Apie tą laikotarpį prirašyta nemažai knygų, išleista net keletas memuarų, todėl medžiagos buvo gana daug. Kita vertus, dauguma atsiminimų buvo rašomi viešam skaitymui, todėl visi intymūs dalykai, tikri jausmai juose arba dingę, arba paslėpti tarp eilučių. Todėl knyga gavosi pusiau biografinė, o kitą pusę teko įsivaizduoti. Dvarų aplinka, kasdienybės detalės irgi buvo renkamos po trupinėlį. Daugumoje aprašomų vietų dabar veikia muziejai, pavyzdžiui, Rokiškio dvaras, Plateliai, Varšuvos Lazenkų rūmai. Galima užeiti vidun, tyrinėti, lyginti.
  • Jūsų romanai rado raktą į skaitytojų širdis. Naujausias romanas šovė į populiarumo viršūnes ir užėmė pirmąją vietą. Kaip galėtumėte apibūdinti savo skaitytoją? Koks jo būtų portretas?
  • Manau, kad mano skaitytojas smalsus ir šiek tiek romantiškas. Moterys trokšta mylėti kaip Sofija, o vyrai – pasimatuoti imperatoriaus mundurą. Kita vertus, perskaitęs knygą, skaitytojas supras, kad ir turtingiausių didikų gyvenime netrūko negandų ir ašarų. Taigi, iš esmės per du šimtus metų nedaug kas pasikeitė, na, bent jau meilė ir aistra tikrai ne.
Vilniaus knygų nugė

Vilniaus Knygų mugėje.

  • Kaip gimsta romanai? Reikalinga ramybė? Rašote dienomis, naktimis, ar yra koks rašymo planas?
  • Aš – naktinėtoja, mėgstu dirbti naktį, kai šeima užmiega. Laimei, mano darbas leidžia ilgiau pamiegoti ryte. Bet rašau ir dieną, kai turiu laisvo laiko. Radusi kokią įdomią medžiagą, pasineriu į ją ir paros metas tampa nebesvarbus. Paskutiniąją knygą rašiau pagal planą, nes buvau pažadėjusi leidyklai priduoti rankraštį sutartu laiku. Galima dirbti ir pagal planą, ir be jo, svarbiausia – kad tema tikrai, nuoširdžiai mane domintų. Mėgstu retkarčiais „pabėgti į rašymą“, keletui dienų užsidaryti pajūrio viešbučio kambaryje, gulti ir keltis su aprašomos istorijos veikėjais. Bet po kokių 5 dienų pasiilgstu namų, šeimos ir grįžtu.
  • Kokia istorija naujuosiuose sumanymuose? Manau, kad jau planuojate naują istoriją – romaną?
  • Renku medžiagą pasakojimui apie Vazų dinastiją, valdžiusią ATR XVI-XVII a. Ypatingą dėmesį skiriu ne trims šios dinastijos vyrams, bet šalia jų buvusioms moterims, o jų būta labai įdomių. Atskleisiu Lietuvos ir Švedijos ryšius, permainingą politiką. Be abejo, buvo tuo laiku ir meilės intrigų, ir tikrų jausmų, ir šeimyninių tragedijų.
  • Gal yra planų prabilti į užsienio skaitytoją? Gal planuojami vertimai?
  • Pati kol kas vertimu nesirūpinu, palieku tai spręsti leidyklai. Stengiuosi vengti visokių vadybos dalykų, jų neišmanau. Tikiu, kad jei kokiai knygai lemta pasiekti platesnę auditoriją, tai vertimo klausimas išsispręs be didelio spaudimo. Tiesa, vienas žingsnis šia kryptimi jau yra – kuriamas internetinis žaidimas anglų kalba mano pirmojo romano „Karūna be karaliaus“ motyvais.
  • Ir pabaigai. Ar daug jūsų pažįstamų, artimųjų gyvena ir dirba užsienyje? Ar negalvojote išvykti gyventi į kitą šalį?
  • Pastaraisiais metais su drauge, taip pat rašytoja Jolita Herlyn aplankėme nemažai lietuvių bendruomenių, susitikome su Vokietijoje, Belgijoje, Norvegijoje gyvenančiais tautiečiais, kalbėjomės apie knygas ir ne tik. Supratau vieną dalyką – jei žmogus nepatenkintas, nuolat skundžiasi, bet nenori keistis, jis bus nelaimingas, kur begyventų. Svarbu, ne kur tu gyveni, o – kaip. Dabar, kai lėktuvu atokiausią Europos kampelį gali pasiekti per keletą valandų, atskirtis beveik išnykusi. Netgi atrodo, kad užsienyje gyvenantys lietuviai aktyviau domisi Lietuvos įvykiais, lietuvių autorių knygomis, nei tie, kurie gyvena Lietuvoje. Mano pačios gyvenime išvykimas nesuplanuotas, bent jau kol dukros baigs mokyklą, pradės savarankišką gyvenimą. Todėl kol kas džiaugiuosi trumpomis kelionėmis. Bet niekada nesakau niekada.

IŠTRAUKA IŠ ROMANO „IMPERATORIAUS MEILUŽĖ“

Vingio dvaro šeimininkas baronas Benigsenas protekiniais pasileido link rūmų, orkestras sode užgrojo trankų maršą.

Į terasą įžengė besišypsantis Rusijos imperatorius Aleksandras Pavlovičius, lydimas kelių generolų. Jis vilkėjo tamsiai mėlyna Semionovsko pulko uniforma aukšta raudona auksu siuvinėta apykakle, po smakru – mėlyna šilkinė kaklaskarė, kariškai atstatyta krūtinė perjuosta žydra Šventojo Andrejaus Ordino juosta. Kvepiantis levandomis ir anyžiais, jis atrodė nepaprastai elegantiškas ir žavus.

Moterys žvelgė į imperatorių susižavėjusios, kariškiai – pagarbiai, vietiniai didikai – nepatikliai, kai kurie – su slapta neapykanta, bet abejingų nebuvo nė vieno. Imperatorius Aleksandras mokėjo patikti žmonėms, užkariauti jų palankumą, tegu ir trumpam. Valdovas kiekvienam pažvelgdavo į akis, rasdavo malonų žodį. Jo lūpos šypsojo, žvilgsnis buvo valiūkiškas. Galbūt vienintelė Sofija pastebėjo, kad imperatorius tarsi truputį drovisi jį supančios pagarbos ir šlovinimo.

Sveikindamasi su juo ji pagarbiai nulenkė galvą, tūptelėjo, o pakėlusi akis pamatė įdėmias svarbiausio valstybės vyro akis, įsmeigtas tiesiai į ją.

– Panele Sofija, – imperatorius galantiškai linktelėjo jai ir, pažvelgęs akimirką ilgiau nei dera, nuėjo.

Sofijos tėvas Ignacijus Tyzenhauzas įdėmiai sekė šią sceną, bet iš jo veido negalėjai suprasti, patenkintas jis ar ne.

Pasisveikinęs su visais, valdovas pakėlė prie lūpų pasiūlytą taurę šampano, maloniai pakalbino rūmų šeimininkę.

Saulė pasislėpė už medžių viršūnių, ir tarnai uždegė deglus ir žvakes. Vakaras buvo giedras, lengvas vėjelis nurimo, deglų ir žvakių nušviestas sodas prisipildė paslaptingų šešėlių.

Orkestras užgrojo kunigaikščio Mykolo Kleofo Oginskio sukurtą polonezą. Imperatoriui, svarbiausiam svečiui, teko garbė pirmam pakviesti šokio išsirinktą damą. Jis nusilenkė savo patarėjo generolo Barklajaus de Tolio žmonai, ponios Benigsen paniekinamai pavadintai glaistytu tortu. Tačiau derėjo pripažinti, kad ponia generolienė, dažna viešnia Peterburgo baliuose, puikiai dėliojo šokio žingsnelius, galvą laikė išdidžiai iškeltą ir gėdos partneriui nepadarė.

Kai orkestras užgrojo trečią šokį – tai buvo polonezas, – Sofija, kuri stovėjo nuleidusi akis, išgirdo, ne, greičiau pajuto kažką prieinant. Pakėlusi galvą išvydo jai ištiestą ranką, apmautą sniego baltumo pirštine, su stambiu auksiniu žiedu ant piršto.

Prieš ją stovėjo imperatorius Aleksandras.

Sofija pajuto kylant karščio bangą, bet susitvardė ir žingtelėjo artyn. Tvirtai suimta už rankos, ji leidosi vedama romantiškų polonezo garsų, sukosi ir žingsniavo po aikštelę, tūpčiojo ir nedrąsiai šypsojosi savo partneriui. Staiga prie pat ausies išgirdo šnabždant:

– Šiandien atrodote nuostabiai.

Nuraudusi ji kryptelėjo galvą ir pašnairavo į tėvą. Tas ir dar keli didikai įdėmiai stebėjo ją ir imperatorių.

Šokiui pasibaigus valdovas dar kiek palaikė Sofiją už rankos, paskui tarsi nenorom paleido.

Šeimininkai paragino svečius užkąsti. Valdovas priėjo prie didžiojo užkandžių stalo, išsirinko sidabrinį kriauklės formos indelį; jame, vėsinama grūstų ledukų, pūpsojo krūvelė juodųjų ikrų, papuošta citrinos skiltele. Užkandžiai buvo valgomi stačiomis, ir aplink imperatorių tuoj susirinko būrys svečių. Indeliai su ikrais kaipmat dingo nuo stalo – ponai ir ponios troško pasivaišinti tuo pačiu kaip valdovas, stengėsi atsistoti kuo arčiau jo didenybės, svajojo būti pakalbinti ar bent nusipelnyti šypsenos. Aplink stalą zujantys tarnai, energingai vadovaujant nenuilstančiai šių namų šeimininkei, skubėjo nešti naujas lėkštes su delikatesais.

Sofijai pasisekė atsistoti netoli imperatoriaus Aleksandro. Ji vylėsi gausianti progą šnektelėti, bet svečių minia lyg jūra nunešė valdovą tolyn, apgaubdama pataikūniškų žodžių migla.

Baronienė Marija Leonarda Benigsen, kaip ir dera puotos šeimininkei, įdėmiai sekė, kas vyksta terasoje. Pokyliu ji buvo patenkinta, bet budrumo neprarado.

Kol svarbiausias svečias kalbėjosi su savo generolais, prie Marijos Leonardos priėjo grafas Nikolajus Aleksandrovičius Tolstojus, imperatoriaus oberhofmaršalas, dvaro reikalų valdytojas, tylus ir paslaptingas žmogus, visur lydintis Aleksandrą Pavlovičių. Grafas Tolstojus turbūt vienintelis žinojo visas valdovo paslaptis, taip pat ir širdies reikalus, buvo artimiausias jo patikėtinis ir patarėjas. Pro budrias grafo akis nepraslysdavo jokia su valdovu susijusi smulkmena. Nors įtakingumu grafas Tolstojus prilygo patiems aukščiausiems generolams, į jį pažvelgęs negalėjai to pasakyti: neaukštas, liesas, vilkėjo puikiai pasiūtą fraką, bet be jokių puošmenų, veidas neišdavė jokių emocijų. Jis sugebėdavo tiesiog ištirpti minioje. Be to, mokėjo prieiti tyliai, beveik nepastebimai, nugąsdindamas pašnekovą. Tačiau generolienė Benigsen grafo Tolstojaus neišsigando, maloniai nusišypsojo jam, įdėmiai išklausė keletą sakinių, kelis kartus žvilgtelėjo į atokiau stovinčią Sofiją, linktelėjo Tolstojui ir nužingsniavo tiesiai prie panelės Tyzenhauzaitės.

Priėjusi užkalbino susirūpinusiu balsu:

– Turėtum pavalgyti, mieloji, tavo blyškumas man kelia nerimą.

Sofija tik papurtė galvą.

– Tada palydėk mane į mano buduarą, – paprašė ponia Benigsen, – norėčiau pasiimti šalį, nes vakaras vėsokas.

Pro plačias praviras duris jos įžengė į prietemoje skendinčią salę, kurios sienos buvo apmuštos vyšnių spalvos apmušalais, kabojo milžiniški veidrodžiai paauksuotuose rėmuose ir Benigsenų giminės portretai. Pro šonines duris išėjo į ilgą koridorių, iš kurio vedė keli koridoriukai. Nors Sofija ne kartą lankėsi Benigsenų dvare, klaidus rūmų planas kaskart kėlė jai nuostabą. Kai apie tai pasakė Marijai Leonardai, toji nusijuokusi prisipažino:

– Žinai, mieloji, aš ir pati kartais pasiklystu. Tie senieji dvarų statytojai buvo tikri slapukai. Bet kartais gerai turėti rūmuose slaptų vietelių, ar ne?

Ponia Benigsen pasuko kairėn ir pro ilgą stiklinę galeriją atvedė Sofiją į mažąją svetainę, kurioje stovėjo baltas fortepijonas. Pro aukštus langus vėrėsi puikus vaizdas: deglų ir žvakių nušviestas sodas, terasa, takas, vedantis prie upės. Sustojusios prie lango abi minutėlę grožėjosi reginiu.

– Pripažink, puikios iliuminacijos, – sučiauškėjo ponia Benigsen, – argi čia ne rojaus kampelis, mieloji?

– Taip, – atsiduso Sofija, – labai gražu. O kur palikai savo šalį? – priminė. – Sakei, nori apsigobti pečius.

– Ak, šalis! – šeimininkė apsidarė. – Kur aš jį nukišau? Luktelėk minutėlę, – ir Marija Leonarda išskubėjo iš kambario.

Sofija žiūrėjo į virpančias šiltas deglų šviesas. Ne iškart išgirdo artėjančius žingsnius, ne iškart suprato, kad tie žingsniai platesni ir sunkesni už ponios Benigsen.

Sulaikiusi kvapą atsigręžė – ir pamatė besišypsantį imperatorių Aleksandrą.

– Jūs?.. – išsprūdo jai, bet tuoj susivokė ir pagarbiai tūptelėjo: – Jūsų didenybe…

– Esat tikra slapukė, panele Sofija, – nusijuokė Aleksandras, – turėjau pavargti, kol jus radau.

– Ar svečiai šokių aikštelėje jūsų nepasiges? – suglumusi nei šį, nei tą pralemeno Sofija.

– Be jūsų šokių aikštelė man neįdomi, – ištarė Aleksandras, žvelgdamas jai tiesiai į akis. – Savo grožiu užtemdėte visas damas.

Sofijos skruostai nuo šių žodžių nuraudo, ji pajuto kūnu nuvilnijant šilumos bangą, sukeltą vyro artumo. Lyg supratęs tai Aleksandras žengė dar vieną žingsnį ir atsidūrė visai šalia.

– Ar nepyksite, jei greta jūsų pasidžiaugsiu nuostabiu vaizdu?

– Prašau, kiek tik norite, – Sofija pasinaudojo proga ir nusisuko į langą.

Aleksandras atsistojo greta, nukreipė akis į apšviestą sodą, o Sofija kiek pakreipusi galvą pažvelgė į jį. Nusimetęs paradinį blizgesį, imperatorius atrodė kaip pavargęs, rūpesčių kamuojamas paprastas mirtingasis. Jai šmėkštelėjo mintis, kad jis atėjo čionai ne ieškoti jos, o tiesiog atsipūsti nuo baliaus šurmulio, pabūti vienumoje.

Sofija atsargiai žingtelėjo atgal, ketindama palikti valdovą vieną, bet jis sulaikė ją, švelniai paėmė už rankos.

– Tikėjausi išgauti pažadą dar vienam šokiui, – sušnabždėjo palinkęs Sofijai prie pat ausies, taip arti, kad jai net oda pašiurpo.

Sofija, tiek dienų ir naktų rinkusi žodžius, kuriais norėtų kreiptis į šį vyrą, dabar teįstengė pralementi:

– Mielai. Nedrįstu prieštarauti imperatoriui.

Aleksandras atsiduso.

– O, kad visi būtų tokie paklusnūs kaip jūs! Mieloji Sofija, jūs nė neįsivaizduojate, kaip sunku valdyti imperiją. Gerai satyriniame žurnale „Dvasių paštas“ rašo ponas pasakėtininkas Krylovas: meilinasi tau kaip šunys, bet dėl kaulo pergraužtų gerklę. Kartais klausiu Visagalio, už ką jis man užkrovė tokią naštą.

– Jūs puikiai tvarkotės, jūsų didenybe.

– Et, – atsainiai ištarė Aleksandras, – tik Viešpats žino, kaip norėčiau viską mesti ir įsikurti kokioje atokioje gubernijoje, nedideliame dvarelyje, kartu su gražia mylima moterimi.

Sofija kilstelėjo antakius – ją labai nustebino toks imperatoriaus atvirumas.

– Kokia jūs graži, Sofija! – Aleksandras pakėlė pirštinėtą ranką ir pirštu atsargiai palietė nuogą jos petį. – Kankinamai graži! Ir tos jūsų akys, spinduliuojančios nekaltybe ir nuoširdumu… Nebegaliu galvoti apie nieką kitą, o tik apie tai, kaip norėčiau jus pabučiuoti.

– Tai pabučiuokite, – vien lūpomis ištarė ji.

Nežinia, ar imperatorius išgirdo, bet lėtai pasilenkė prie Sofijos, viena ranka apkabino ją, kita švelniai suėmė smakrą, ir karštas bučinys nutvilkė lūpas. Sofija iš netikėtumo nepajėgė priešintis, tik tankiai alsavo jausdama, kaip palaima užplūsta išsikamavusią širdį. Apsvaigusi ne išsyk susiprato pakelti rankas ir stumtelėti aistros užvaldytą vyrą. Viskas vyko pernelyg greitai, be to, į svetainę bet kuriuo metu galėjo kas nors užeiti.

Aleksandras suprato ženklą, paleido ją iš glėbio, tik ugningų akių neatitraukė nuo išraudusio jos veido.

Po kurio laiko tarė:

– Ne už ilgo išvyksiu. Ar pagalvosite kartais apie mane?

– Kasdien melsiuosi už jus, – sušnabždėjo Sofija.

– Mes dar susitiksime. Būtinai susitiksime, – pažadėjo Aleksandras, pasilenkęs pabučiavo Sofijai į ranką ir išskubėjo pro duris.

 

 

Vertinimas: 5.0. Balsų skaičius: 2
Prašome palaukti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

keturiolika + 12 =